Kai likimus režisavo svetimi

Algimantas KNAŠAS

Aleksandras SAKAS 

Kaip svetimų valia ir jėga laužė žmonių likimus, liudija ir papilėniškio Alfonso Čerapo likimas. Dėkojame kraštiečiams iš Klaipėdos Algimantui Knašui ir Aleksandrui Sakui, sutikusiems šia istorija pasidalinti su „Vienybės“ skaitytojais.

Leopoldas Rozga

Alfonsas Čerapas gimė Paeglesių kaime (netoli Ventos gyvenvietės), Jono ir Barboros Čerapų šeimoje. Joje augo du vaikai: Benedikta (g. 1912.05.12) ir Alfonsas (g. 1924.02.16).

1928 metais motina Čerapienė išvažiavo į Ameriką. Benedikta Čerapaitė, išmokusi siuvėjos amato, jau gyveno savarankiškai. Tėvui 1931 metais mirus, Alfonsas kurį laiką gyveno Papilėje, tetos Mortos Sakienės globoje. Jos pačios buvo gausi šeimyna, todėl savo giminaitį įtaisė į Gruzdžių vaikų namus. Ten Alfonsas baigė 6 klases ir vaikų namų lėšomis buvo pasiųstas mokytis į Šiaulių amatų mokyklą. Karo pradžioje amatų mokykla buvo perkelta į Panevėžį. 1942 metais Alfonsas baigė mokyklą, įsigijo staliaus specialybę.

Prisiminimai – trečiadienio „Vienybėje

 

1950 m. rugpjūčio 10 d. Papilėje. Alfonso Čerapo nuotraukoje nėra. Iš dešinės: jo sūnus Alfredas vežimėlyje, žmona Janina, pusbrolio Vaclovo Sako dukros Birutė ir Audronė, tetos Mortos vyras Domininkas Sakas.

Knašų archyvo nuotrauka.

 

1982 metų vasarą Papilėje Alfonsas pasimatė su seserimi Bene, atvykusia iš Anglijos. Iš kairės: Artūras Knašas, Julija Čerapienė, Alfonso pusseserė Bronė Knašienė, Benė Čerapaitė – Andruškevičienė, Alfonsas Čerapas, Knašų duktė Zina Žaldokienė, Benės sūnus Petras Andruškevičius.