Kai prieš šimtmetį dainuota daina palenda po oda

 

Kai atrandi ką nors vertingo, nenori, kad tai prapultų. Taip jaučiasi ir tie, kurie domisi istorija, etnografija, papročiais.  Ir gerai, kad yra entuziastų, žmonių, kuriems tai rūpi. Taip nusitiesia tiltai iš praeities į ateitį. Noras, kad užmarštin nenugrimztų išgirstos senos dainos, paskatino  ne tik jas užrašyti, bet ir ieškoti bendraminčių joms plačiau paskleisti. Tradicijų ir jų supratimo perdavimas laikui bėgant daugelyje šeimų beveik  neįmanomas: kartos atsiskyrė, miestas pakeitė kaimą – grandinė nutrūko.  Tai apie moterų klubo „Akmenietė“ parengto ir įgyvendinamo projekto „Tautinis paveldas – mūsų turtas“ idėją.

Antrąją mėgėjų teatrų krivūlės dieną Paragiuose per pertraukas tarp spektaklių būrelis moterų, pasipuošusių rudenėjančių darželių ir laukų gėlių vainikais, kvietė padainuoti. Padainuoti ne šiaip dainų, o senų, išgirstų ir užrašytų. Moterys buvo pasirengusios dalintis, turėjo atspausdintus dainų žodžius, tad dainuoti kartu nebuvo sunku. Greitai dainuojančių būrys augo, susidomėjusių netrūko, o nuotaika po  senais Paragių dvaro parko medžiais darėsi dar skaidresnė. Su malonumu į būrį įsijungė ir Lazdynų Pelėdos (Marijos Lastauskienės) vaikaitis Rimantas Matulis. Iš sostinės atvykęs R.Matulis vylėsi tokią idėją ir nuotaiką į Vilnių parsivežti.

Moterys ne tik dalinosi dainomis, buvo pinami gėlių vainikai, kuriais puošėsi aktyviausi dainininkai. Buvo rišamos puokštės, kuriomis apdovanoti teatrų režisieriai ir artistai.

Moterų klubo sumanymas puikiai tiko Paragiams ir teatrų sambūriui. Taip sakė Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė, taip pat pasipuošusi moterų dovanotu gėlių vainiku. Kiekviena tą dieną dainuota daina turi savo istoriją, nes užrašyta iš konkretaus atlikėjo. Tos dainos susijusios su žmonių likimais…

Visas rašinys rugpjūčio 27 d. Vienybėje

Lilija Smalakienė

J. Vapsvos nuotraukos