Karštis. Telefonas. Šviesoforas. Vaikai.
Rugpjūtį tvokstelėjusi kaitra priminė dar esant vasarą. Tarytum rūpesčių dar būtų maža, karščio bangos alina tiesiogine prasme. Lieka džiaugtis tik vakarais, ateinančiais vis greičiau, ir rytais, kuomet gali mėgautis vėsa, likusia iš po ilgokai išsitempusios nakties. Jei karščiai tokie būtų liepos ilgesnėmis dienomis – gal pojūčiai būtų dar nemalonesni. Taip suvoki vasarą esant ne tik šilumos, šviesos ir palaimos šaltiniu, bet ir karščio, silpnumo, prakaitavimo ir erzelio kurstytoja. Jei tam apsiduodi, nebematai vasaros džiaugsmo. Beveik nebematai. Nes kaitroje net mažiausios smulkmenos tampa žudančiomis geras emocijas. Nors ar tikrai tai smulkmenos?
Smulkmena numeris pirmas. Telefonas. Jis – jis mūsų palydovas, pats artimiausias draugas ir bičiulis, lydintis ištisą parą. Suprantama, kad ne apie laidinį kalbu. Apie mobilųjį, neatsitraukiantį nuo mūsų dažnai net ir tualete. Atrodo, kad arba kažkas svarbaus – gal koks ministeris, ar prezidentas turi mums paskambinti ir kažko svarbaus mūsų klaus, arba mes pasaulinėse biržose milijardus vartoma. Anądien su kolegomis prisiminėme laikus, kuomet mobilaus telefono vietoje būdavo atidaromas kuris nors į kiemą išeinantis buto langas ir garsiai keliskart sušaukiamas vaiko vardas. Taip vakare mes parsirasdavome namo, visą dieną šėlę kiemuose, gatvėse. Tėvai išeidavo rytą į darbą ir geriausiu atveju tik laidinio telefono skambutis kuriuos nors mus sugaudavo kambaryje. Dabar gi – vos ne kiekviename žingsnyje gali tą padaryti. Ir darai. Ir ne tik vaikai…
Daugiau apie tai skaitykite Vienybės numeryje rugpjūčio 27 d.
Ramūnas ŽIMANTAS