Kas protu nesuvokiama

Vytautas ALMANIS

Priešai ar draugai

…Miško kirtėjas Saša turėjo tvirtą nuomonę apie taigą. Jis buvo įsitikinęs, kad taigą reikia visą iškirsti, nes ji (pagal Sašą) tik deguonį be reikalo ryja, o naudos jokios neduoda.

Kartą matau, kaip jis eina svirduliuodamas pas mane. Peržengęs slenkstį (čia niekas nesibaladoja į duris), tiesiai man taria:

-Fašistas!

Aš jam trinkt per ausį. Guli žmogus ant grindų, laša kraujas iš prakirstos ausies, ir… šypsosi.

– Dabar,- sako jis,- būsime amžini draugai!..

…Juodoji taiga ir derlingos kalnastepės aplink buvo pažadėtoji žemė keržakams (sentikiams), kurie čia pasislėpdavo nuo caro valdžios. Vėliau valdžia pasiuntė matininkus, šie surašė visus gyventojus, o kaimams, kurie neturėjo pavadinimų, duodavo vardą. Viename tokiame kaime dar be vardo gyveno daug linksmų moteriškių, tad išvykdami matininkai valdiškuose popieriuose užrašė Py…ščiuopovu. Vėliau tas kaimas nudegė ir tapo Pogorielka (Padegėliu), o kolektyvizacijos metais dar kartą, jau galutinai, gavo Raudonojo Partizano vardą.

Kartą man rašytojas Sergejus Zalyginas, kilęs iš Altajaus, papasakojo apie šių vietų gyventojus. Dar iki revoliucijos viena pradinės mokyklos mokytoja, apsigyvenusi pas vietinį sentikį, prašo, kad šis nuvežtų ją į valsčių. Šeimininkas ruošia ratus, o po pasoste slepia kirvį. Panelė mokytoja klausia:

-Kam jums, dėde, tas kirvis?

Sentikis muistosi, nenori kalbėti, pagaliau burbteli:

-Kartais mus, kartais mes patys…

1919 metais šio krašto gyventojai noriai ėmėsi partizanauti. Pirmoje eilėje išgalabijo pirklius, kas turėjo kokią krautuvėlę ar verslą, tarnautojus. Po to iškapojo pusę Prokofjevsko miesto gyventojų – užtai, kad buvo miestiečiai. Degino gyvus popus, prieš tai dar versdami nuogus šokti komarinskąją.

Pagal įvykių senumą, tie likę partizanai turėtų būti seni, paliegę, ir belikęs tik vienas kitas. Tai, kad ne! Jų dar buvo daug, visi iki šiolei stiprūs, sveiki ir labai kenksmingi. Nors savo žemių turėjo lig horizonto, tik jiems rūpėjo ir mūsų taigos jelanės, tinkamos veršių ganiavai. Kai pasiunčiau traktorių jų suarti, kad galėtume sodinti mišką, senieji partizanai atjojo dideliu būriu, apsiginklavę senoviškomis berdankomis ir, šaudydami pro pat traktoristo galvą, traktorių atėmė.

Įsiutęs šokau į balną, perplaukiau ištvinusią upę, visą dieną nevalgęs, ir vis daugiau niršdamas, pasiekiau Raudonojo Partizano kaimą, kur aklinai lentomis apjuostame kieme stovėjo mūsų traktorius.

Prie užrakintų vartų, įsispyręs į veltinius, nors buvo karšta diena, mėlynus marškinius sujuosęs spalvota virvute, su berdanka ant peties, kaip pagal karinį statutą, žingsniuoja sau senolis. Kai senasis partizanas, pamatęs mane, norėjo nuo peties nusiplėšti šautuvą, nepajutau, kaip čiupau už marškinių ir ėmiau juos sukti, nejučiom prigriebdamas ir barzdą…

Žinau – senieji partizanai skųsis. Tad, kol šis traktoriaus sargas dar gerai nesuvokė, kas ir kaip, gal pagalvos, jog grįžo Kolčiako valdžia, ėmiau diktuoti, kad rašytų ir pasirašytų ant atkišto popieriaus lapo, kokie jie yra kenkėjai, sabotažininkai, paskirtų planų ir prisiimtų įsipareigojimų žlugdytojai, beveik žodis žodin, ką jie patys darydavo savo partizaniškoje jaunystėje. Jeigu kas – tai še jums popierius, pačių rašytas ir pasirašytas!

Senieji partizanai nesiskundė. Neužilgo žuvo mano arklys, ištikimas, kantrus, protingas kaip žmogus, o kartais ir dar protingesnis. Tada „Raudonojo Partizano“ kolūkio valdžia man atidavė iš savo arklių bandos, kuriuos augino armijai, juodai blizgančiu kailiu, su balta žvaigžde kaktoje, ilgakojį argamaką (altajiečių epuose – greitabėgis žirgas).

Asmeninio archyvo nuotraukose autorius ir Altajaus raitelis