Kas protu nesuvokiama
Kur gyventi jauku
Vytautas ALMANIS
Tai buvo seniai. Kartą klausiu tokios jaunos rusės, kas juos taip traukia į mūsų Baltijos šalis. Žemė pas mus ne pati geriausia, – sakau. Klimatas irgi ne kažkoks. Gamtos grožis vidutiniškas. Juk pas jus yra Tolimieji Rytai, kur taigoje ir vynuogės auga, legendinis Altajus, taiga be galo ir be krašto, Pietų Uralas – šimtai kilometrų žydinčių liepų…
-Pas jus jauku,- trumpai paaiškina ji.
Yra toks rusų rašytojas Vladimiras Megre (bent pats save tokiu laiko), didelis Putino gerbėjas. Beje, visai neseniai dar daug lietuvaičių sekė Megre (anastasijiečiai) idėjomis ir pamokymais. Tik apie tai kitą kartą. Tad tas V. Megre savo knygoje „Kas mes“ rašo apie Rusiją:
„Tie namai tiesiog gadina savo buvimu visą aplinkos gamtos grožį. Žiūrint į juos iš toli, susidaro įspūdis, kad čia įsiveisė kažkoks kirminas ir viską subjaurojo, išknaisiojo žydinčias pievas. Kaimo trobesiai – tai pilkos lūšnos, ūkiniai pastatai sukurpti iš įvairių sutrešusių atliekų, keliai išmalti mašinų ir traktorių – tikra purvo marmalynė“.
Didysis Baščelakas – pirmoji mūsų gyvenamoji vieta Altajuje, kur atvykome 1961 metų pavasarį. Namas prispaustas prie namo, be mažytės erdvės, be medžio, bent mažiausio krūmelio ar žolės. Tik prie vienos trobos augo ievos krūmas. Tad kaimynai sakydavo, kad pas tą ievos krūmo šeimininką (neretai jį apšaukdavo buože) yra sodai. Taip ir sakydavo daugiskaitoje – sodai.
Ovsianka – didžiulis sulipusių į vieną krūvą trobų kaimas netoli Krasnojarsko. Ten gyveno talentingas rusų rašytojas Viktoras Astafjevas. Žiemą-vasarą po pat rašytojo langais mauroja traktoriai ir mašinos, tad jis apsitvėrė savo namą nuo gatvės pusės kuklute tvora iš atraižų. „Ū, matj, buožė!“ – pasipiktino kaimynai ir nuvertė traktoriumi rašytojo tvorą… Kiemuose – krūvos senų batų, skudurų, kaulų, stiklo duženų. (Tuo tarpu sibiriečio troboje – ideali tvarka).
Pavasariais keliai suariami ir suakėjami, kad nebeliktų duobių ir taptų lygūs. Lietuviui toks kelio „remontas“ būtų keistas ir visai nesuprantamas.
Rusijoje „mordobojus“ buvo nuo amžių, tik to, kas prasidėjo po 1917 metų, nebuvo. Pas mus girininkijoje dirbo pagyvenęs eigulys iš seno Sibiriačichos kaimo, ramus, kantraus būdo žmogus. Jis pats patyrė ir iškentė raudonųjų partizanų plėšimus ir žudymus, pirmųjų komunų kūrimą, kai kokio nors pasiturinčio ir pradanginto kaimiečio trobos vienoje pusėje gyvena komunarai, o kitą trobos galą ardo malkoms. Susikuria „kombiedai“ (komitety biednoty – vargšų komitetai), galintys tave suimti, kankinti ir vietoje sušaudyti. Čia pat kolektyvizacija su trėmimais. Pradžioje tremiami tie, kurie kas turi kelias karves, vėliau tris, dvi, vieną, o kai tokių nebelieka, tremia tuos, pas ką randa nors samovarą…
Badas. Žmonės per visą Salairo taigą eina taku iki artimiausio miesto duonos, o abiejose jo pusėse guli nuo bado mirusių griaučiai.
1937 metai. Sūnus skundžia tėvą, o tėvas sūnų, brolis brolį, o kaimynas, tai visus iš eilės. Žmogaus sielų inžinieriai (taip vadino rašytojus) rašo ašaringus pasakojimus, kaip sunkiai, be poilsio „dirba“ šaudytojai (budeliai), nuvargę, nusiplūkę, iki pat išnaktų, o jei reikia – ir naktim. Vos parvilkę kojas iki namų, pabučiuoja žmoną, paglosto jau miegančių vaikų galveles ir vėl atgal į sunkų, didžiai atsakingą darbą darbo žmonių (kurie dar liko) ir komunizmo labui… Iš karto tie varomi žudyti žmogeliai kažkiek ir priešinosi. Vėliau aprimo, gal įprato, eina patys, o pasitaikydavo, kad vienas kitas dar sušukdavo „Tegyvuoja Stalinas!“
Ir atėjo toks laikas (čia pusė anekdoto, pusė tikro atsitikimo), kai viena spolitrukas surinko žmones ir sako:
-Rytoj visus karsim! Klausimų bus?
Niekas nė žodžio, ir taip viskas aišku. Tik pasigirdo vienišas balsas:
-Virvę duosite, ar reikia savo atsinešti?
Karas. Mano eigulys eina į ataką, vokietis šaudo iš priekio, o saviškiai, gerai ginkluoti politrukai, šaudo į nugarą, kad sparčiau bėgtum, garsiau rėktum ir neatsisuktum atgal. Jei pasitaiko minų laukas, anokia čia bėda! Pirma pravarei savo kareivius, tada iš paskos be jokio pavojaus pravažiuos sveiki tankai. Tuo tarpu likusios namuose žmonos ir našlės traukia plūgą vietoj arklių, o vaikai vienas po kito miršta iš bado.
Eigulys iki šiolei vis dar ramus, nieko negalvoja (draudžiama), daro ką liepia, eina kur reikia. Vokietija. Žmogui kažkas pasidaro, jaučia, kas buvo iki šiol, taip neturėtų būti, o kaip turėtų būti – nežino. Ir kaip tyčia, užėjo į vieno vokiečio namo rūsį. O ten – nematyti ir neįsivaizduojami dalykai! Kabo gražūs kumpiai (tokių dalykų jis nebuvo matęs), lašiniai ir visur ant lentynų stiklainiai su visokių spalvų vaisiais. Visa tai žmogus gal būtų šiaip taip pakentęs, tik ramų, santūrų kareivį pribaigė ant stiklainių užrašyti numeriai. Sukliko įsiutęs, ėmė trypti batais ir, nusitraukęs nuo peties automatą, paleido ilgą seriją, kol baigėsi šoviniai, į tuos sunumeruotus stiklainius…