Kas svarbiau už žmogų

Ventiškė Irena Viršilienė  Vasario 16-osios sveikinime Lietuvai perskaitė savo eilėraštį. Nebepacituosiu pažodžiui, bet  įsiminiau mintį, kad pakėlė ji nuo kelio šaltą akmenėlį, kur jis nebylus gulėjęs… Šaltas akmuo tarp delnų sušilo. Ar mes pakeltume taip žmogų pakelėj suklupusį, ar jis sušiltų  nuo mūsų rūpesčio ir dėmesio, klausia autorė eilėraščiu.

Po dabartinių pertvarkų ir reorganizacijų  dangumi dažnai susitinku su žmonėmis, kurie išgyvena  nerimą dėl savo ateities. Iš pradžių jie tik klausėsi išpūtę akis, gaudė kiekvieną naujieną, galinčią paaiškinti, kas jų laukia. Juk dažnai dėl pertvarkų išnyksta kai kurie etatai, nebereikalingi tampa tuos darbus dirbę žmonės. Todėl  suprantamas jų nerimas, o kas toliau. Panaikinus etatą, darbai lieka, todėl natūraliai kiti ima nerimauti dėl būsimo papildomo krūvio. Nerimas ir įtampa vargina. Gerai, jei kam nerimą sutramdyti padeda kareivio Šveiko posakis: „Nebus taip, kad būtų niekaip, kaip nors vis tiek bus“. Žmonės ima ieškoti išeities, galvoja apie išankstinę pensiją, apie kažkada dirbtą darbą arba apie Užimtumo tarnybos išmokas. Jei kas nors su žmonėmis pasikalba apie tai, kas keisis, kas  lauktų pokyčiuose jų asmeniškai, tampa ramiau. Bet deja, ne visada taip būna. Reformos ir jų  tikslai tampa svarbiau, nors tarp  reformų girnų papuolančio žmogaus  gyvenimas yra  tik čia ir dabar…

Taigi, kas svarbiau už  žmogų tarp žmonių?

….Yra iškalbinga alegorija  apie žmogų, kuris susapnavo rojų ir pragarą. Papuolęs į pragarą jis pamatė, kad ten stovi didelis stalas, nukrautas gardžiausiomis vaišėmis. Tačiau aplink tą stalą sėdi žmonės, baisiai išsekę, alkani, vos ne mirštantys iš bado. Kodėl? Todėl, kad visiems jiems duoti šaukštai labai ilgais kotais ir nei vienas negali užkabinti maisto taip, kad paskui galėtų įdėti į burną – šaukštas per ilgas.

Daugiau Lilija Smalakienė šeštadienio, vasario 29 d., VIENYBĖJE.