Knyga apie tremtį anglų kalba (2)

Rusijos propaganda šiuo metu savo šalyje ir užsienyje vykdo melo kupiną kampaniją apie tariamai „humaniškus“ mūsų žmonių trėmimus 1941–1952 m. Pateikiami melagingi teiginiai, jog tremtiniams kelionėms buvo išmokėti dienpinigiai, vagonuose nemokamai dalintas maistas, vaikams – pienas, netgi suteikiama medicininė pagalba. Be to, dauguma lietuvių važiavo į svetimą kraštą gyvuliniais vagonais savu noru… Pagal rusišką propagandą tiesa buvo tokia, bet mes žinome savo tautos kančių kelią. Apie tremtį pasakoja Naujojoje Akmenėje gyvenanti Danutė Česnutytė – Bitinienė.

Badas mūsų neaplenkė

Dirbančiųjų miške jėgos seko. Lietuvių tremtiniai rinkdavo išmestas apdegusias duonos pluteles, kažkieno paliktas po pietų. Tremtiniai pluteles parnešdavo vaikams. Lietuvių tremtinių šeimos kartais bandydavo mums padėti, kad neišmirtume badu. Esame dėkingi kaunietei mokytojai Teofilei Mikutavičienei, kuri tuo sunkiu mums metu subūrė vaikus į darželį, todėl mes išlikom…

Atėjo laikas eiti į rusų mokyklą. Klasėje buvo šalta, mokytojai kartais pravesdavo mankštą pirštukams sušildyti. Po pamokų eidavau prašyti išmaldos. Nuėjusi verkdavau prie turtigesnių namų durų, o žmonės duodavo po kelis rublius, tik prašydavo rytoj nesugrįžti… Vis vien ėjau ir ėjau, nes pinigų maistui nusipirkti ir išgyventi mamos uždarbio neužteko.

Po metų surinko šeimas, kuriose buvo likę tik motinos ir vaikai, kurių vyrai buvo nužudyti ar mirę, ir išvežė į taigos atokią gyvenvietę Kosoj Brod (išvertus į lietuvių kalbą – Kreivioji Brasta). Čia chemiškai  nusakinome pušis.

Prasidėjo naujos kančios. Žiemą vyko pasiruošimas pavasariui. Reikėjo taigoje atsipjauti nuo pušų storojo galo metrines kalades, jas nuleisti nuo kalno viršūnės žemyn, apačioje paguldyti ant rogučių. Ir patys važiuodami nuo kalnelio guldavomės ant jų. Baisus Sibiro šaltis, gilus sniegas, darbas sunkus, o mes – tuščiu skrandžiu…

Visas rašinys sausio 28 d. numeryje

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Nuotraukose:

Tremtyje mama Ona Česnutienė, močiutė Kastancija Česnutienė ir vaikai Danutė, Vytautas, Aldona bei Kaributas, 1956 metai

Česnučiu giminė 1980 m. Ona Česnutienė (viduryje) su dukromis Danute ir Aldona, anūkais Raimondu, Jolanta, Renata ir Juozuku, 1980 m.

Aldona, Romas Zdanavičius ir Danutė prie parvežtų į Lietuvą močiutės Veronikos Zdanavičienės ir broliuko Kaributo palaikų, 1990 m.