Kultūros gūsiai cementininkų mieste

Ilgai galvojau, ar reikia pasinerti į prisiminimus, kurie atgaivintų mano buvimo Naujojoje Akmenėje metus? Nutariau pabandyti…

Tai buvo prieš  60 metų. Pirmoji mintis  – Kultūros rūmai. Kas tai? Tokiame daugianacionaliniame mieste, kuriame  rūksta cemento gamyklos kaminai,  kuriame nėra bažnyčios? Ir supratau: Kultūros rūmai buvo mūsų bažnyčia. Žinoma,  šito niekada  nei sau, nei kitiems  neįvardijome. Bet dabar tai sakau tvirtai, su įsitikinimu – Kultūros rūmai buvo mūsų bažnyčia. Įvairių specialybių, tautybių  ir poreikių asmenybėms.  Deja, daugelis iš jų jau  In memoriam… Nevardinsiu, nes neatlaikytų širdis. Jų nebėra, o aš esu. Ir šį bei tą prisimenu.

Nekalbėsiu apie liaudies teatrą, šviesaus atminimo Stasę  Niūniavaitę, teatro  kūrybines sėkmes.  Kam įdomu, tegul  atsiverčia A. Juodpusio knygą (ačiū jam). Ten viskas kaip ant delno.  Aš prisiminsiu kuo  mes, jaunieji entuziastai, gyvenome. Visų pirma, patikėkite, tai buvo mūsų antrieji namai: šokom, dainavome, vaidinome, grojome. Į Kultūros rūmus ateidavome ištisomis šeimomis, su vaikais.  Štai kad ir mano sūnus Rimantas Teresas (aktorius, režisierius, buvęs J. Miltinio teatro vadovas) juose  užaugo.  Prieš akis iškyla Kultūros rūmų palėpė arba trečiasis aukštas, kur buvo šviesaus atminimo Jono Gintausko ir Stasio Lupeikos buveinės su dūdų orkestru, kapela.

Atsigręždama atgalios, pirmiausiai pagalvoju, kaip toli kultūrinio gyvenimo srityje pažengė Lietuva  ir Naujoji Akmenė. Kirbina mintis: ar Kultūros rūmai tebėra tokia šventovė,  kokia ji buvo mums, tikriems kultūros bičiuliams ir meno mylėtojams? Apima liūdesys nuo minties: ar  dabartiniai kultūros darbuotojai  nori prisiminti ir kitiems priminti  apie tuos, kurie  čia buvo ir kūrė?

Daugiau Agnės Laimutės TERESAITĖS – ČAJAUSKIENĖS gruodžio 8 dienos „Vienybėje“.