Kur surasti Lietuvą?
Šią vaikiško Juozo Nekrošiaus eilėraščio eilutę išgirdau, kai vaikai mokėsi deklamuoti. Tikriausiai tai bus dovana Lietuvos gimtadieniui padovanota per šventę, o gal dalyvaus skaitovų konkurse, kur visi skaitys eiles apie tėvynę. Mano mintis tas vaikiškas eilėraštis nusuko kitur, o kur aš ieškočiau savo Lietuvos? Eilėraštis kviečia prie Baltijos, Nemuno, į žalias pievas. Mano Lietuva – tarp žmonių.
Šeimos istorijoje? Radau žinutę, kad laiku atgal už manęs – 7 kartos. Ir tai yra 128 žmonės, kurie mane saugo. Kai sudėlioji tokio ryšio schemą, ji atrodo kaip paukščio sparnai. Aš galiu jaustis kaip paukštis. O tie sparnai sako, kad manyje kiekvieno mano protėvio dalelė. Tada imi svarstyti, kiek protėvių už manęs didžiuojasi tuo, kad jų giminė tęsiasi, ar pateisinu jų dovanotą jėgą ir gebėjimus ištverti gyvenimą?
O jei ieškočiau šalies istorijoje? Visada turiu galimybę pasikartoti šalies istoriją. Tyrinėtojai atranda naujų dokumentų, mėgėjai sugalvoja naujų interpretacijų, o tai skatina pasitikslinti, ką žinojai. Vertinu tuos, kurie kruopščiausiai iš visų archyvų išrenka įrašus, juos sudėlioja į vieną derinį, o tas tampa įvykio ar žmogaus liudijimu. Mielai ieškočiau su jais Lietuvos kartu.
Jei ieškočiau dabartyje, turėčiau būti kartu su savo artimaisiais ir draugais. Turėčiau būti su tais, kurie stiprina, ir su tais, kurie nusisuka. Su tais, kurie šviesina dieną, ir su tais, kurie liūdina. Turiu būti su geranoriškai pataisančiu klaidas ir su piktdžiuga. Ir su tais, kurie sportuoja, šoka, dainuoja, bendrauja, ir su tais, kurie žiūri tik televizorių ir piktinasi viskuo. Ir su tais, kurie mokosi būti kartu, ir su tais, kurių teisybė …
Mano Lietuvoje turiu būti ir su autobuso vairuotoju, kuris neatsako į pasisveikinimą, ir su pardavėju turguje, kuris nebruka mažų kiaušinių. Turiu būti su geranoriškai pataisančiu klaidas ir su piktdžiuga. Ir su tais, kurie sportuoja, šoka, dainuoja, bendrauja, ir su tais, kurie žiūri tik televizorių ir piktinasi viskuo. Ir su tais, kurie mokosi būti kartu, ir su tais, kurių teisybė teisingiausia. Su tais, kurie sodina gėles ir medžius, ir su tais, kurie piktinasi dėl neiššluotos laiptinės. Su tais, kurie nesigarsina atradę pasaulinio lygio atradimų, ir su tais, kurie tik skelbiasi svarbūs. Kai pagalvoju apie žmones, kuriuos pažįstu, mano Lietuvos randu daugiau šviesiojoje pusėje ir tuo didžiuojuosi.
O kur jūs ieškote savo Lietuvos?
Daugiau Lilija Smalakienė penktadienio, vasario 15 d. „Vienybėje“