Laikas mūsų ir mums

Leonardas PUKINAS

VŠĮ Naujosios Akmenės ligoninės-sveikatos centro gydytojas otorinolaringologas

Laikas ne eina, o skrieja. Taip sakau, akimirką stabtelėdamas ir permąstydamas mūsų ligoninės 50 metų veiklos etapą.  Atvykau čia dirbti baigęs Kauno medicinos institutą ir  po metų trukmės internatūros  Šiauliuose. Tai buvo 1978 metai. Naujojoje Akmenėje ką tik pastatyta nauja ligoninė funkcionavo visu pajėgumu. Mūsų, gydytojų, tuomet  atvykusių čia dirbti, buvo daug: Eligija, Liucija Audickaitė, Nijolė Bartkevičienė, Vytautas Bartkevičius, Ramutė Tandzegolskytė -Steponavičienė, Irena Vorevičienė, Daiva Dijokevičienė, Ramutė Tamošaitytė – Embavičienė,  Romansas Morkus ir kiti.

Kiek šiandien mūsų likusių ir čia  dirbančių? Labai nedaug. Laikas, ligos ir bėdos labai išretino mūsų gretas. Vieną kartą, susėdę prie kavos puodelio ir prisimindami skubantį laiką, suskaičiavome, kad per tuos 50 metų į Amžinybę išlydėjome  bene 18 gydytojų. Per anksti mirtis išsivedė D. Dijokevičienę, V. Bartkevičių, E. Songailą, P. Gadeikį ir kitus. Toks žmogaus likimas, ir esame bejėgiai jį pakeisti. Kai Naujosios Akmenės mieste įrengė vandens telkinį prie naujai pastatytų namų, kolega  gydytojas V. Žarnauskas, pamenu, sakė: „Aš į tą juodą vandenį niekada neįbrisiu“. Atsitiko taip, kad karštą dieną įbrido. Ir tas žingsnis buvo lemtingas – gydytojas nuskendo… Su gydytoju Vladu Juriu per pertraukėles išbėgdavom iš patalpų parūkyti. Bendravom, juokavom, paskui nutarėme atsisakyti žalingo įpročio. Metėm rūkyti,  nutolo progos  sustoti ir pasikalbėti. Po kurio laiko skaudančia širdimi  Vladui tarėme  amžinąjį atilsį…

Prisiminimus pradėjau liūdnais atgarsiais. Tai todėl, kad paantrinčiau mintį apie laiką. Jis mūsų. Ir mums. Ir toliau tęsis amžinybėj.

Mane, atvykusį su paskyrimu čia dirbti, priėmė vyriausiasis gydytojas Povilas Maneikis…

J. Vapsvos nuotraukoje L. Pukinas