Laiko aplenkti neįmanoma

Ne taip jau ir seniai tėvams irzliai šaukiau: „Ką jūs suprantate! Esate atsilikę nuo gyvenimo…“ ir mesdavau šalin megztinį, kurį liepdavo vilktis, kad padoriai atrodyčiau. Atėjo laikas, kai man šaukė: „Nusišneki, nieko nesupranti apie madą“, nes liepiau iš ausų  išsiverti auskarus, nusivilkti striukę nuo kurios specialiai buvo nuplėštos rankovės. Ir jau atėjo mano vaikų bėdų laikas, nes jiems isterijas kelia mažylis, kai  išjungiama planšetė arba atimamas telefonas. Ir tokiomis akimirkomis susivienijame trys kartos: mano tėvai, aš ir mano vaikai. Ir ištariame vieną bendrą frazę: „Kas bus su jaunimu? Baisu. Kaip sau norite, mūsų laikais to nebuvo.“ Buvo, mielieji, buvo. Tik mados, galimybės, klystkeliai, pagundos, nuodėmės, o ir viso to vertinimai buvo kiek kitokie.

Kai viena žmonių karta nuo kitos skiriasi trisdešimčia metų, jau 50 procentų įvykių ir moralinių normų traktuoja skirtingai. Dabar tas procesas vyksta dar greičiau dėl technologijų pažangos, vaikai informacijos apie viską gauna ne iš patirties, ne iš tėvų ir senelių, o iš kompiuterinio pasaulio. Šiandien laimingais galėtume vadinti tėvus, kurie patys vaikams sugeba paaiškinti svarbiausias nuostatas ir taisykles. Nėra buvę kartų kaitos, kad senesnioji jaunesniojoje nematytų pavojaus. Mes niekada negyvenome atsipalaidavę, sakydami: „Kaip mums ramu, pasaulį perdavėme į tvirtesnes rankas,  nei mūsų, vadovauja protingesnės galvos, nei mūsų, jaunimas viską žino geriau,  nei mes.”

Neabejoju, kad pastebėjote senosiose kartose, o ir bendraamžiuose,  praeities ilgesį, ir ta praeitis neteisingai palyginama su buvusia santvarka. Atrodo prastai, nes neįsigilinus, galima galvoti, kad žmonės ilgisi tarybinių laikų.

Daugiau  Roma JONIKIENĖ – šeštadienio, vasario 22 d., VIENYBĖJE.