Medalių spindesys netekties neužgožia
(Antano Vaitekūno atminimui)
Saulius GAJAUSKAS
Šiandien sukanka metai, kai Amžinybėn išėjo mano ir daugelio kitų mielas draugas, kaimynas, bendradarbis, pažįstamas, sportinio šaudymo Lietuvos rinktinės narys ir treneris, sporto meistras Antanas Vaitekūnas. Netektį tebejaučia žmona Birutė, brolis, artimieji. Jo nepamiršo bičiuliai, Lietuvos kulkinio šaudymo rinktinės sportininkai. Antanas buvo vienintelis toks – ypatingai aukštų rezultatų pasiekęs sportiniame šaudyme. Ir neapleidęs sporto ilgus dešimtmečius.
Prisimenu vieną iš paskutinių mūsų susitikimų praėjusių metų liepos 17 dienos popietę. Po skambučio atvėręs buto duris nustebau – prieš mane pasidabinęs aukso medaliu ir laikydamas tai patvirtinantį dokumentą, su lagaminėliu rankoje stovėjo Antanas. Įprasta jo frazė „Sauliuk, sveikink su auksu pasaulio lietuvių žaidynėse. Aš tiesiai po žaidynių uždarymo iš Druskininkų“. Atsikvėpęs svečias paaiškino, kad XI pasaulio lietuvių žaidynėse aukso medalį, šaudydamas pistoletu, iškovojo senjorų grupėje. Konkurencija buvusi didžiulė – sidabro medalio laimėtojas atsiliko tik vienu tašku. Paminėjo, kad žaidynėse dalyvavo ir jo sūnus Antanas Vaitekūnas, vadovybės apsaugos departamento pareigūnas. Jis pistoletu šaudžiusių stipriausiųjų šaulių grupėje užėmė 8-ąją vietą. Besidalijant įspūdžiais paklausiau ir apie atsinešto lagaminėlio turinį (nors nujaučiau, kas ten) – jame auksą žaidynėse atnešęs pistoletas. Šiuo ginklu Antanas iškovojo daug šaunių pergalių. Ir trumpai rankoje palaikęs pistoletą supranti, kad ginklą išlaikyti reikia rimtos fizinės jėgos. Ją šaulys išsiugdė nuo treniruodamasis – kilnodamas štangą, svarsčius.
Susitikę greit rasdavome kalbą, nes mus siejo kelių dešimtmečių pažintis. A. Vaitekūnas buvo gimęs Aukštųjų kaime, kurio tik pavadinimas likęs – jo ir kitų kaimų vietoje plyti Karpėnų kalkakmenio karjeras. Gal todėl Antanas visus savo draugus, gyvenusius netoliese statomos cemento gamyklos, vadino karpėniškiais. Šiai kategorijai priklausiau ir aš, nes gyvenau buvusioje Gamyklos gatvėje. Velionis už mane buvo vyresnis septyneriais metais, tad juokaudamas primindavo, kad privalau jo klausyti.
Šaudymo sportu Antanas pradėjo užsiiminėti dirbdamas cemento gamykloje. Pažintis su šaudymo entuziastu cementininku Drąsučiu Lakavičiumi, vėliau ir su geriausiu Lietuvos šauliu sporto meistru Vladu Turla, atvedė jį į šio sporto aukštumas. Už gerus rezultatus Lietuvos kulkinio šaudymo federacija A. Vaitekūną įtraukė į šalies rinktinę. 1992 metais jis tapo Lietuvos čempionu pratime 30 šūvių iš 25 m į apvalų taikinį. Ir toliau netrūko svarių pergalių įvairaus rango varžybose už kurias A. Vaitekūnui suteiktas kulkinio šaudymo sporto meistro vardas. Antanas ne tik pats dalyvavo varžybose, bet ir treniravo rajono šaulių komandą, išugdė kandidatų į sporto meistrus.
- Vaitekūną stipriai „užkabino“ 1978 metais atnaujintos pasaulio lietuvių žaidynės. Į vienas Toronte (Kanada) akmeniškis, padedamas verslininko V. Beišino, buvo nuvykęs, o nuo 1991 metų Lietuvoje organizuojamų žaidynių nepraleido. Antano kolekcijoje žėri iškovoti aukso, sidabro, bronzos medaliai. Nė iš vienų žaidynių A. Vaitekūnas negrįžo be vienokios ar kitokios prabos medalių..
Vokietijoje vykusiame pasaulio senjorų šaudymo meistrų čempionate, virš 70 metų grupėje, šaudant laisvo pavyzdžio pistoletu iš 50 metrų, mūsiškis Antanas Vaitekūnas tapo pasaulio čempionu.
Mūsų paskutiniame netrumpame pasisėdėjime nebuvo nė menkiausios kruopelytės įtarimui apie sėlinančią pasalūnę ligą. Antanas buvo puikios sportinės formos ir nuotaikos. Jis užsiminė, kad gruodžio 19 dieną jam sukaks 80 metų. Šią sukaktį, kartu su šeimos nariais, norėtų paminėti ir draugų būrelyje.
Deja, gyvenimas įvykius sudėliojo tragiškai – dešimt dienų buvo likę iki jubiliejaus, kai sustojo Antano širdis. Ligoninėje, jį lankydamas, su draugu atsisveikinau „iki kito karto“, bet susitikimo nebuvo… Ramybės, mielas karpėniški Antanai, Amžinybės soduose. Kol esame gyvi – tu mūsų prisiminimuose.
Nuotraukoje: Antanas Vaitekūnas