Mūsų kaimų biografijos Gėpaičiai

 

Gėpaičiai – vienas iš tų Naujosios Akmenės apylinkių seniūnijos kaimų, kurių belikę tik pavadinimai. Žvelgiant į laukų platumas, nelengva net įsivaizduoti, jog ne taip dar tolimais 1939 metais čia buvo 21 sodyba su 117 gyventojų. Mano pašnekovas, ilgametis Kapėnų girininkas Klemensas Žukauskas, gimęs 1935 metais Gėpaičiuose, neabejodamas vardijo buvusius kaimynus. Tasai mudviejų pasikalbėjimas irgi jau nutolęs laiko ūkuose, stengiuosi jo nuotrupas atkurti iš diktofono juostelės.

Beje, tie 1935 metai ženklūs Gėpaičiams tuo, kad soda (kaimas) buvo išskirstyta į vienkiemius. Labai stambių ūkių Gepaičiuose nebuvo, didžiausias buvęs Klemenso dėdės Jono Jurevičiaus ūkis – beveik 42 hektarai. Kiek daugiau kaip 36 hektarus valdė Juozas Vaišvilas, 34 hektarus – vienintelis kaimo latvis Vilis Elgutis.

Iš šiaurės kaimą supo daugiau kaip 700 hektarų pelkėtas Gėpaičių miškas, kuriame iškilęs garsusis Luokavos kalnas. Miškeliai neįmantrūs, juose dominuoja beržų, eglių, sausesnėse vietose – pušų medynai. Tačiau gamtos  vertybių tyrinėtojai džiaugiasi, kad Gėpaičius supančiuose miškuose išlikę retų augalų: vos prieš 10 metų Lietuvoje buvo pastebėti ofriai, įdomi gegužraibinių šeimos augalų rūšis bechlorofilė nariuotoji ilgalūpė bei plačialapės klumpaitės. (Ne tik miesto, bet ir nūdienio kaimo vaikams tie pavadinimai jau negirdėti, tiesa?)

Susiruošę į valsčiaus centrą Vegerius, Gėpaičių žmonės tik sekmadieniais arklius kinkydavo, o paprastomis dienomis – pėsčiomis tiesiai per mišką, pro Luokavos kalną, gal tik 7 kilometrai – ne atstumas jaunam. Kaip ir į Karpėnus, kai Cukuro ar kuriame kitame ūkyje būdavo gegužinė. Palei tą Gėpaičių mišką buvusios Stasio Vaišvilo, Jurgio Orlos, Alekso ir Jono Žukauskų bei kitų gyventojų sodybos. Kai kurie turėjo nepiktybiškas pravardes, antai Klemensas Šidlauskas buvo vadinamas Galiniu, nes gyveno gale sodos, Antaną Karvelį nežinia kodėl kaimynai vadindavo vokiečiu, o pravardės šeimininkas dėl to nesipiktino.

Net ir atokiame Žemaitijos pakraštyje pabirusį Gėpaičių kaimą surasdavo kultūros darbininkai – tautosakos užrašinėtojai, muzikinio folkloro fiksuotojai. Gėpaičių kaime kadaise užrašytas prietaras, neva mirštančiam žmogui siela išeina per burną ir tuomet prie velionio lovos dar kalbasi su Dievu. Regis, Gėpaičiai savo muzikantų kapelos neturėjo, bet muzikalių vyrų būdavo – kitaip ar būtų dar po Vokietijos – SSRS  karo vakaruškose griežiama Gėpaičių polka. Tik sugretinkime: valsas „Dunojaus bangos“ ir „Gėpaičių polkutė“…

Žmonės gyveno taikiai ir draugiškai, ir ar galėjo būti kitaip, jeigu dauguma susiję artimos ar tolimesnės giminystės ryšiais. Klemensas Žukauskas turėjo tris sūnus, visi ir liko gyventi kaime, jo sūnus, irgi vardu Klemensas, vedė Valeriją Putriūtę, tame pat kaime gyvenusio Klemenso Putriaus dukrą. O Klemensas Putrius buvo žinomas kaip kunigo Domininko Putriaus brolis…

Visas Leopoldo ROZGOS rašinys lapkričio 6 d. numeryje

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukose:

Klemensas Žukauskas, laikęs savo parduotuvę ir likęs gimtojo kaimo kapinaitėse.

Gėpaičių kaimo sueiga. Priekyje atsigulęs Juozas Vištartas, trečioje eilėje trečias iš dešinės – latvis Vilius Elgutis.

Sibire žuvęs ūkininkas Klemensas Putrius

Gėpaičių sakmes ir vaizdus išsaugojęs miškininkas Klemensas Žukauskas