Mūsų kaimų biografijos. Pažįstami ir nepažįstami Alkiškiai (1)
Kelios pastraipos pažinčiai
Pusiaukelėje tarp Naujosios ir vadinamosios senosios Akmenių stabtelti gundo Alkiškiai, įsikūrę prie seno gaivaus pušyno. Kaimo pakraščiu lėtai srovena Dabikinė. Regint ją, vasarvidį bejėgę, kone visiškai nusenkančią, sunku patikėti legendomis, jog kadaise Dabikinės upe būdavo plukdomi sieliai ar tiesiog rąstai. Bet kaip netikėti rašytoju Vytautu Almaniu, kuris prie Dabikinės ištakų gimė ir augo ir aibę sakmių iš senolių yra girdėjęs?
Dabar Alkiškiai – viena iš Akmenės savivaldybės gyvenamųjų vietovių, išsaugoję palyginti gausią bendruomenę. Prisiminkime: 1923 metais, atliekant pirmą Lietuvos gyventojų surašymą, Alkiškiai turėjo 53 ūkius su 321 gyventoju, 1999 metais, nugriovus vienkiemius, buvo 476 gyventojai, dabar kaimo 9 gatvėse gyvena apie 350 asmenų. Netekę vienkiemių, Alkiškiai išsaugojo jaukų pušyną, išnaudotame smėlio karjere vasarą malonu maudytis, tad čia, iš plytų sumūrytuose namuose, įsikūrė nemažai gyventojų iš buvusių vienkiemių. Sodybas yra įsigiję ir Naujojoje Akmenėje bei Akmenėje dirbančių asmenų, į šių miestų mokyklas vežiojami moksleiviai.
Iš ūkio subjektų Alkiškiuose paminėtini nuo 1927 m. veikęs garinis malūnas, nuo 1932 – lentpjūvė. Po Vokietijos – SSRS karo sovietinė valdžia ištrėmė 14 gyventojų, tremtyje mirė A. Gašpuitis, O. Girininkienė, V. Lalas. Alkiškiai su aplinkiniais kaimais 1949 m. buvo sujungti į „Jaunosios gvardijos“ kolūkį, bet ilgainiui jam grąžintas Alkiškių vardas. Kolūkis buvo iš vadinamųjų vidutiniokų, tačiau prie judraus kelio. Tai irgi lėmė galimybę išlikti. Po daugybės reformų panaikintas 1949 – 1977 metais buvusios apylinkės centras. Bendrus Alkiškiams klausimus dabar sprendžia kaimo bendruomenė, ji ir kultūros ugdymu rūpinasi.
Pasikeitus politinei ir ūkinei situacijai, buvo uždaryta nuo 1948 m. veikusi biblioteka, neliko pašto, medicinos punkto, kultūros namų senųjų pastatų, nuo 1920 metų veikusios pradinės mokyklos. Išsėmus molio ir smėlio atsargas, nuo 1952 m. naudotas cemento gamybai, karjerai džiugina įspūdingais peizažais.
Žilos senovės trupiniai
Alkiškiai neišsaugojo valstybinės reikšmės paminklų, deja, ne kartą šios vietovės niokotos karų, pradedant švedais ir iš Rusijos sprunkančiais prancūzais, baigiant Vokietijos – SSRS karu. Pirmojo pasaulinio karo metais, šias vietoves 1915 m. pavasarį užgrobę kaizerinės Vokietijos kariškiai čia buvo įrengę karo ligoninę, prie jos – mirusių ir žuvusių karių kapines. Greta 600 vokiečių čia amžinąją ramybę rado ir apie 120 Rusijos kariškių. Mirtis sutaikė buvusius priešus. Nežinia iš kur, gal iš sužvėrėjusių totorių, liko sovietinio režimo tradicija žuvusių priešų palaidojimo vietas sulyginti su žeme, net užtrypti arkliais, kad niekas nerastų ir už žuvusį nepasimelstų. Pirmajame pasauliniame kare žuvusių kapinės Alkiškiuose yra tarp nedaugelio šios kategorijos paveldo objektų Lietuvoje. Jau po 1990 metų čia palaidotus vokiečių karius identifikuoti padėjo Vokietijos karių kapų draugijos savanoriai.
Matyt, Vokietijos – SSRS karo aukos į Alkiškių kapines nepateko, nors kautynių čia būta įnirtingų ir kruvinų. 1944 metų vasarą frontas porai mėnesių įstrigo dabartinio Akmenės rajono teritorijoje. Laužyta fronto linija nusidriekė nuo Aucės Latvijoje pro Pašakarnius, Papilę iki Kuršėnų. Nors abi pusės buvo išsekusios, kautynės tolydžio įsiliepsnodavo. Nuo Rygos buvo atitrauktos 3 vokiečių tankų divizijos. Jų šarvuotos mašinos pasiekdavo ir Alkiškių lygumas. 1944 m. rugpjūčio 16 dienos pavakarę vokiečiai atakavo 51-ojo rusų armijos korpuso karius. Vokiečius rėmė net 36 tankai. Kautynių būta atkaklių, keletas jose pasižymėjusių sovietinių kareivių buvo apdovanoti Šlovės ordinais.
Leopoldo ROZGOS publikacijos 1 dalis šeštadienio, vasario 27 d. , VIENYBĖJE.