Namų šauksmą išgirdęs
Remigijus PERMINAS (37 metų) po penkerių darbo metų Skandinavijoje, grįžęs jau pusantrų metų dirba ir gyvena gimtinėje – Naujojoje Akmenėje. Numalšinęs gimtinės ilgesį, kuria savo pasaulį čia.
Ramūnas ŽIMANTAS
Remigijus baigė Ramučių gimnaziją. Mokslai iš pradžių ne itin traukė, tad įsidarbino „Akmenės cemento“ įmonėje. Dešimtmetis ten. Patiko, bet poreikiai buvo didesni, nei užmokestis, gaunamas už darbą. Pasidavė ne vieno pažįstamo, anuomet keitusio gyvenimo ritmą, poelgiui – iškeliavo darbuotis į Švediją. Tačiau iškeliaudamas įsigyta būstą pasiliko. O juose – katinas, kuris šeimininko nekantriai laukdavo grįžtančio atostogų. Keturkojį bičiulį, pasakoja Remigijus, jam darbuojantis užsienyje, prižiūrėdavo tėvukas. Žmogus turėjo kasdienį užsiėmimą, pareigą.
Švedijoje jaunas vyras darbavosi prie metalinių tvorų montavimo. Jos rankiniu būdu dažniausiai būdavo statomos ties geležinkeliais. Kodėl tokioje progresyvioje šalyje dar naudojamas rankinis darbas? – stebiuosi. Remigijus pasakoja, kad ilgą laiką tvorų stulpams duobes kasdavo ekskavatoriai, tačiau kada vieną kartą buvo netyčia nutrauktos komunikacijos, kurių ties geležinkeliais yra gausu, švedai ėmėsi priemonių. Mechanizuotą darbą, kur sudėtinga laikytis saugumo dėl šalia einančių komunikacijų, keisti rankiniu. Vienoje tokioje brigadoje Remigijus dirbo puspenktų metų. Kartu su juo darbavosi ir švedų, tačiau pagrindas buvo estai, latviai. Didžioji dalis bendravimo buvo rusiškai. Nenorėdamas likti balta varna, kraštietis turėjo prisiminti tą kalbą, kurią ne itin noriai mokėsi mokykloje. Dar ir dabar, juokauja, nėra taip, kad kalbėtų lengvai, tačiau į mišką jau tikrai nenuvežtų.
Švedijoje darbuotasi lauke. Samdomas, todėl ar lietūs, ar sniegas, ar vėjas – darbas turi būti padarytas – tvora pastatyta. Po daugiau nei ketverių metų atsirado proga dirbti Norvegijoje. Ten, priešingai Švedijai, viskas būdavo po stogu. Nes norvegai samdė žmones vidaus apdailai, gipso kartono profilių montavimui. Darbas ramesnis, tačiau ten užtruko tik pusmetį – namų šauksmas nugalėjo.
Apie tą gimtinės balsą Remigijus kalba jautriai. Sako, kas kartą kuomet grįždavo į Naująją Akmenę atostogų, išvažiuoti būdavo sunku. Čia viskas – tėvukai, draugai, aplinka. Likęs ir butas su sargu – katinu. Į užsienį išlydėdavo tik mintis, jog ten – laikina. Tam, kad uždirbti pinigų, susitvarkyti gimtinėje buitį. Suprantama, kad visų pinigų uždirbti neįmanoma. Net tiek, kiek vakar reikėjo, šiandien jau pasirodys mažai, o poryt – visiškai mažai, nes poreikiai augs, kaip ir kainos jiems. Tokios mintys irgi padėjo grįžimui namo.
Remigijus grįžo apsisprendęs, kad – viskas, pakaks užsienio. Vieta jo – Naujojoje Akmenėje. Grįžo ir vėl pasuko gamyklos pusėn. Paragavo egzotikos – pusantrų metų vairavo didžiulį belazą…
Daugiau apie Remigijų gegužės 22 d.