Naujosios Akmenės miestas tada ir dabar?

Ipolitas VISMINAS: „Buvo 1950 – ieji, kai neturėdamas septyniolikos iš Klykolių kaimo atvažiavau į Karpėnus statyti cemento gamyklos. Kokia buvo Naujosios Akmenės miesto statybų pradžia, ir kaip mes gyvenome? Kiekvienas tikras mūsų miesto gyventojas galėtų parašyti po knygą apie apuos laikus. Jokių gatvių, jokių šaligatvių. Gyvenome „barakuose“. Kad nebristume per balas, nusitiesėme medinį šaligatvį: suklojome lentas kaip šachmatų lentą. Poniški buvo tie, kas turėjo dviračius. Laukėme, kada pastatys pirmuosius namus dabartiniame senamiestyje, svajojome apie kambarį. Dabar gyvenimas pasikeitė šimtu procentų. Ko begali norėti? Man 84 metai, gyvenu patogiai.“

Aldona MICKIENĖ: „Kai kas nors paklausia, kaip aš, kaunietė, atsidūriau Naujojoje Akmenėje, ir gyvenu čia jau daugiau kaip 50 metų, pirmiausia papasakoju, ką pamačiau ankstų rytą, su sunkvežimiu baldų sustojusi prie tuometinės Lenino gatvės 6 namo. Pamačiau dulkėtą gatvelę ir labai garsiai kalbančias basakojes moteris.

. Gyvenome dvi šeimos viename bute, paskui naujame daugiabutyje V. Kudirkos gatvėje gavome atskirą butą. Manęs vaikai klausdavo, kodėl neišvažiavome atgal į Kauną? Gal pirmaisiais metais nenorėjau tėvams prisipažinti, kad ne tokio gyvenimo tikėjausi. Bet paskui gyvenimas gerėjo, čia nieko netrūko. Dabar Naujojoje Akmenėje labai tiktų gyventi pensininkams iš didmiesčių – saugu, jauku, visi vieni kitus pažįstame.“

Kalbino Roma JONIKIENĖ. Rašinys rugpjūčio 19 d. „Vienybėje“