„Nuo mažumės žinojau, ko noriu“
Akmeniškė Gabija RATKEVIČŪTĖ šią vasarą baigė Vilniaus dailės akademiją. Mergina baigė Tapybos katedrą, bakalauro baigiamojo darbo apsigynimui Lietuvos dailininku sąjungoje pristatė paveikslų ciklą „Paviršiumi drumsti“. „Vienybė“ pakalbino jaunąją menininkę. Visada užgimsta klausimas: iš kur tie gabumai? Gabijos tėtis – ugniagesys, medžio drožėjas ir akmens skulptūrų autorius Paulius Ratkevičius.
Ramūnas ŽIMANTAS
Esi Gabija Ratkevičiūtė, Pauliaus ir Alionos Ratkevičių dukra….
Užaugusi Akmenėje. Bet savo gyvenimo kelionę tęsiu Vilniuje.
Nuo pat mažens žinojau, kad būsiu menininkė, tapytoja. Kai augi menininkų šeimoje, manau, įgauni pagrindo tuo domėtis. Visada juokauju, kad pieštuką laikyti išmokau pirmiau, nei vaikščioti. Bet atėjus stojamiesiems – į antrą vietą, ką norėčiau studijuoti, įrašiau dailės pedagogiką.
Mokykloje mane su tapyba supažindino mano dailės mokytoja, kuri atstojo kartais ir tėvus, augino kaip žmogų, menininkę. Iki šiol palaikome labai gerus ryšius.
Apie stojimą į Vilniaus dailės akademiją niekas nežinojo, pasakiau tik tada, kai įstojau, kad nekiltų minčių atkalbėti. Visada girdėjau įvairių gandų, kas vyksta akademijoje, kiek daug kritikos gauna studentai, be to jie labai įstatomi į „rėmus”. Labai džiaugiuosi, kad nepasidaviau gandams ir pati patyriau, kaip viskas yra.
Tėtis – nuostabių medžio darbų kūrėjas. Abu su mama – šilti, mieli, besišypsantys žmonės. Manau, kad šeima visada buvo ir lieka ta užuovėja, atramos ir paramos tašku tavo pasaulyje?
Mano šeima yra mano patys svarbiausi žmonės gyvenime. Bendraujame kasdien, ryšys bręstant dar labiau stiprėja. Dėl visų gyvenimo, meno, ateities pasirinkimų konsultuojuosi su tėvais. Kai būna sunkūs etapai visada žinau, kad esu ne viena, nors ir esame toli vieni nuo kitų.
Mano gyvenime yra svarbi sesė Kotryna, taip pat dailės mokytoja, dėstytoja, kelios draugės. Be šių žmonių nebūčiau tokia, kokia esu. Neturėčiau tokių svarbių vertybių.
Dailės mokytoja Jūratė Varanavičienė man yra mokytojo pavyzdys, supratau, kad labai svarbu augančiam žmogui turėti bent vieną žmogų, kuris jį supranta. Šią savybę bandau išsiugdyti ir aš. Noriu būti vaikams tas žmogus, kuris ne tik moko, bet ir juos girdi, klausosi.
Šiuolaikinis jaunimas yra ypatingas, labai protingas…
Viso rašinio dairykitės antradienio numeryje