Nusibodo mintyse piešti…

Prabėgus porai dešimčių metų nuo vaikystės pomėgio piešti, Sonata POCIENĖ į rankas paėmė teptuką. Ir į klausimą, kaip viskas prasidėjo, kad ilgą laiką bendruomenėje gabumais išsiskirianti moteris nebuvo žinoma, pašnekovė ir pasakė frazę: nusibodo piešti mintyse. Būdavo, pasakojo Sonata, pamato ryto rūką, gėlėmis nubertą pievą, saulėlydį – ir mintimis perkelia į paveikslą.
Patinka viešos šventės dėl galimybės susipažinti su nepažintais išskirtiniais žmonėmis, ar iš naujo pažinti seniai matytus. Naujosios Akmenės miesto šventėje meno salelėje, kur tapė ir kitus šio meno mokė rajono menininkai, po ilgo laiko pamačiau Sonatą Pocienę. Prisiminiau matytą vaizdo įrašą iš jos tapytų paveikslų parodos pristatymo Kultūros rūmų parodų salone. Naujas vardas išskirtinai spalvingų paveikslų kolekcijoje. Gabumai spragtelėjus pirštais neatsiranda, o kokia piešiančios moters istorija – nežinojau.
Pocių šeima įsikūrusi ūkyje netoli rajono centro, nors Sonata ir jos vyras kilimo iš Naujosios Akmenės. „Mes kuklūs ūkininkai, auginome gyvulių, grūdinių kultūrų. Užauginome du sūnus, kuriems ūkininkavimas, pagalba mums ūkyje yra kraujyje. Vienas sūnų jaunasis ūkininkas, kitas taip pat įsikūrė Ramučių kaime, bet kokią techniką suremontuos. Kai augo, kartu su mumis darže, laukuose triūsė. Atėjo diena, kai sako ačiū už pamokas apie darbo vertę, nes pinigai iš dangaus nekrenta,“- iš Sonatos lūpų – mamos mintys apie vaikus. Moteris neslepia, kad ūkininkavimas kasdienis rūpestis, tad daug metų apie galimybę jausmus išlieti drobėje dažais negalvojo…

Romos JONIKIENĖS rašinio tęsinys 2021 08 21 „Vienybėje“