
Nusišypsojau. Kuklinuosi pasakyti kam
Visai neseniai, šios savaitės pradžioje, gatvėje nusišypsojau…šuniui. Tokiam vidutinio didumo, rudakailiui, laisvam, kaip vėjas. Jis tikrai žiūrėjo tiesiai į akis. Įdomu, kai žmogus šypsosi, ką galvoja šuo? Kad jaučiu jam simpatiją, ar kad rodau dantis, pagrindinį kovos ginklą? Jeigu šuo galvoja, kad pamatė mano kovos ginklą, galiu tik spėlioti to rudojo šunėko reakciją: moterie, manęs tu niekada neįveiksi, nors pas stomatologą lankaisi… Jau kai nusišypsojau nevalingai, sakykime, reikalaujant etiketui, nes niekam nepatinka į naginę susukti veidai ir pasakojimai apie blogą gyvenimą, pagalvojau – laikas pasidomėti, kodėl tiek daug dalykų padarai savaime. Ir ėmė dėliotis ilga grandinė veiksmų, kuriuos darau nevalingai, nors tai ne mano būdui. Patys ryškiausi patyrimai būna koncertuose, kai po kiekvienos dainos prašoma padėti padainuoti priedainį, linguoti į taktą ar „plojam, plojam, kur jūsų rankos.“ Čia kaip kam, jeigu reikia kompanijos nuotaikai pakelti – viskas tvarkoje, ir plokit, ir dainuokit, bet einu klausytis ir nieko negalvoti, nenoriu kaip pamokoje laukti, kada gi pakvies būti aktyviai. Gal ir šuniui nusišypsojau iš jau įkaltos galvon minties, kad turiu dalyvauti ir reaguoti. Na, palaidų ir be šeimininkų šunų dabar nedaug, tad galimai tai paskutinis pasikeitimas šypsenomis šiais metais.
Bet šiais metais numatyta daug kitokių, visai ne šuniškų susitikimų, o kur kas blogesnių.
Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio, lapkričio 30 d., VIENYBĖJE.