Nutolę, bet neužmiršti Beresnevičiai (1)

Papilės krašto raidos vingiuose ryškiai įsirėžusi Beresnevičių giminė. Daugiau ar mažiau artimai susiję šios giminės atstovai iki pirmosios sovietinės okupacijos čia valdė keturis stambius ūkius, kuriuos pagal to meto standartus galima vadinti dvarais: Kalniškių, Šiaudinės, Jakų ir Meškėnų. Nors atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžia po 1926 m. žemės reformos dvarams leido palikti iki 80 hektarų, Beresnevičiai išsaugojo po 150 – 200 hektarų valdas. Kartu nesunku pastebėti, kad jie ūkininkavo demokratiškai, nes tiek Šiaudinės bažnyčios istorijoje, tiek amžininkų prisiminimuose nėra nė užuominų apie kokius nors šių dvarų konfliktus su kaimynais ar samdomais darbininkais. Kraštą okupavusių režimų struktūros iš šių apylinkių negaudavo piktybiškų skundų. Neabejotina, kad šios giminės atstovai turėjo reikalų ir su okupacinėmis valdžios struktūromis, ir su ginkluotais rezistencijos kovotojais, bet šių santykių irgi nemini, viešai nereiškia apmaudo dėl prarastos nuosavybės ir patirtų skriaudų.

Matyt, Beresnevičiai buvo bajorų giminė, nes turėjo savo herbą. Tačiau nedalyvavo politiniame gyvenime. Tad ir sovietinės valdžios represijas patyrė tik keli gausios giminės atstovai. Tačiau įsigalėjus sovietinei santvarkai, Beresnevičių Papilės krašte kaip ir nebeliko. Ir ačiū vienam iš žymiausių pastarųjų kartų atstovų – buvusiam Kauno technologijos universiteto profesoriui Zigmuntui Jonui Beresnevičiui už šiam rašiniui suteiktas žinias.

Kalniškių Beresnevičiai

Taip susiklostė, kad Šiaudinės dvaro savininko Jono Beresnevičiaus (1818 – 1871) dukra Stefanija ištekėjo į Kalniškius už ne giminaičio, o tik bendrapavardžio Aleksandro Beresnevičiaus ir tapo Kalniškių dvaro šeimininke. Iš tėvo Kalniškių dvarą formaliai paveldėjo sūnus Jonas, tačiau prisiminimuose senieji papilėniškiai kaip Kalniškių šeimininkę dažniausiai mini ponią Stefaniją.

Ji viena buvo likusi Kalniškių dvare pirmosios sovietinės okupacijos metu, gal baiminosi, kad be šeimininkų likusį turtą išvogs, tad pateko į masinio 1941 m. birželio 14-osios trėmimo kontingentą. Senolė buvo jau garbaus 73 metų amžiaus, nesipriešino dvaro nacionalizavimui (ir ar galėjo pasipriešinti?), tačiau lyg nuožmiausias liaudies priešas buvo ištremta ir 1944 metais ten, tolimuose Altajaus kraštuose, mirė.

Jos sūnus Jonas Beresnevičius buvo vedęs Mariją Budrikytę iš Gerulių dvaro, buvusio dabartiniame Telšių rajone. Kadangi anyta puikiai tvarkė Kalniškių ūkį, marti beveik nuolat gyveno Geruliuose, ten laikė produktyvią 43 karvių bandą ir prižiūrėjo dar vieną ūkį – dvarelį ar palivarką – tuometiniame Varnių valsčiuje. Jonas ir Marija Beresnevičiai susilaukė dviejų dukterų – Marijos Imakulatos ir Teresos bei sūnaus Aleksandro.

Išvengę represijų 1941-aisiais, Beresnevičiau nujautė, kad sugrįžusi sovietinė valdžia nebus maloninga, tad 1944 metų vasarą pasitraukė į Vakarus, ilgainiui persikėlė į JAV. Ten Jonas Beresnevičius mirė. Jono ir Marijos Beresnevičių sūnus Aleksandras Vokietijoje baigė gimnaziją, studijuodamas Bonos universitete, irgi persikėlė į JAV, ten per 3 semestrus baigė Marguette universitetą, Ilinojaus universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją. Sesuo Teresa mirė Kanadoje, kita sesuo, Imakulata, sulaukusi 90 metų, tebegyvena JAV.

Šiaudinės Beresnevičiai

Bažnyčios dokumentai teigia, jog Šiaudinė į Beresnevičių giminės valdas perėjo 1859 metais. Neaišku, kuomet buvo įsigyti greta buvę Meškėnų ir Jakų dvarai. Kol kas žinios apie Beresnevičių giminę siekia XVIII amžių; 1788 m. gimęs Kazimieras Juozas Beresnevičius, stipriai jaunesnis jo brolis Simonas buvo gimęs 1811 metais, trečiasis brolis kažkodėl irgi buvo pakrikštytas Kazimieru…

Daugiau Leopoldo Rozgos publikacijoje šeštadienio, liepos 31 d., VIENYBĖJE