Paauglių psichikos sveikata: galimybė padėti

Paauglystė visada „sparnuota“ – identiškumo ieškojimą lydi nuotaikų svyravimas, pykčio protrūkiai, emocijų nekontroliavimas, irzlumas, nepasitenkinimas. Visa tai – norma paauglystėje. O krizės pasireiškia nevienodai. Vieniems jos būna sunkesnės, gilesnės, kitiems – pakankamai blankios. Natūralus paauglystės noras yra eksperimentuoti, viską išmėginti. Paaugliai parūko, pavartoja alkoholio, kartais ir narkotinių medžiagų. Vieni tik „pabando“ ir sustoja, o kiti – „užsikabina‘‘

Burtis į bendraamžių grupes – dar vienas paauglystės laikotarpio raidos ypatumas. Grupė daro įtaką jaunuolių pasirinkimams, jiems svarbus jos palaikymas. Paauglių mados, muzika, žargonas ir kita veikla neretai atveda prie konfliktų su tėvais. Su tuo gali būti susijęs nemandagus elgesys, kiti elgesio kraštutinumai. Suaugusieji paaugliams dažnu atveju nėra autoritetas, jiems autoritetas yra truputį už juos vyresni jaunuoliai. Tad daug gero gali nuveikti savanoriškos jaunimo organizacijos.

Susirūpinti paauglių psichikos sveikata reikia, kai konfliktiškumas išeina už normalių santykių ribų, kai elgesys tampa rizikingas visomis prasmėmis. Padidėjęs konfliktiškumas – -tai signalas tėvams, mokytojams, kad reikia kreiptis į psichologą.   Normalu, kad paauglystėje gali pablogėti pažangumas. Tačiau jeigu tai ženklu ypač, jeigu vaikas nebelanko mokyklos, yra nuliūdęs, apsnūdęs, ypatingą dėmesį turi atkreipti mokytojai, mokyklos psichologai. Jie privalo aiškintis, ar vaikas nėra kitų pašiepiamas, ar netampa patyčių objektu. Paauglystės periode asmuo tampa jautresnis ir kartais užtenka vienos replikos beviltiškumui formuotis.

Atsižvelgiant į paauglių psichikos problemas, turėtų būti vykdoma kuo daugiau prevencinių programų. Darbo su paaugliais spragų yra ir sveikatos priežiūros įstaigose. Paaugliai turi savo subkultūrą, jie kitaip rengiasi, kitkuo domisi nei suaugusieji, ir bendravimui su jais skirtos patalpos, aplinka taip pat turėtų būti kitokia.     Galimybių teikti kokybiškas asmens sveikatos paslaugas tikrai yra, pradedant šeimos gydytoju, kuris gali vertinti ir gydyti ne tik somatinę, bet ir emocinę būseną. Kita galimybė – tai gyvenamojoje vietoje esantys psichikos sveikatos centrai, kuriuose dirba specialistų komanda. Dar viena pagalbos grandis yra mokykla, kurioje dirba ne tik mokytojai, bet ir psichologai, socialiniai pedagogai. Psichikos sveikatos centrai kartu su pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis – tai tos pirminės grandys, kurios turėtų teikti kompleksinę ir ilgalaikę pagalbą vaikams ir paaugliams, sektų būseną.

Visi- tėvai, mokytojai, sveikatos priežiūros specialistai- privalo pastebėti paaugliams iškilusias problemas, kalbėti apie jas. Vaikų ir paauglių problemoms turime būti atidūs, laiku tas problemas išgirsti, išklausyti, paaugliams padėti, kad jie nepasijaustų bejėgiais.

Gydytoja psichiatrė Virginija KRISTINAITIENĖ

Vasario 4 d. „Vienybė“