Pasistengta, kad pasaka tęstųsi

Lygiai taip pat, kaip ir prieš Kalėdas, kai važiuojama apžiūrėti, kuo gali nustebinti aplinkos puošėjai, prieš Velykas apsukau ratuką po arčiau rajono centro esančias bendruomenes. Jeigu reikėtų rašyti pergalės taškus – net nežinau kam – Kalėdoms ar Velykoms atiduočiau pirmenybę. Ryškiausias skirtumas, kad Kalėdų papuošimai šviečia ir žaižaruoja, o Velykų – sukuria jaukumą, norisi prisėsti prie margučių pilno  lizdo, ant kurio „peri“ vištaitė, ar šalia zuikio.

Sudėję idėjas krūvon, apgalvoję taktiką ir galimybes, galėtume suplanuoti vientisą, įdomų turą po Velykų kraštą, kuris teritorines ribas apsibrėžė Akmenės rajone. Jei dar galėtume pasirūpinti maistu – karšta sriuba, kiaušiniene, žinoma, ne už ačiū, greičiausiai žinia tarp mėgstančių keliauti pasklistų per vieną pavasario sezoną. Įsivaizduokite save Daubiškiuose ar Kivyliuose – sėdinčius ant upės kranto, arbatos, kavos puodelis rankose, jau pasisotinusius šiupiniene… Tikrai norėčiau. Mūsų žmonės išradingi, ką nors sugalvos.

Apie Akmenės rajono pasipuošimą pavasario šventėms – Romos JONIKIENĖS rašniys antradienio laikraštyje.