Pažįstama ir nepažįstama Engurė
Sovietinės santvarkos metais Engurės pakraštyje tuometinė Akmenės tarpkolūkinė statybos organizacija buvo įsirengusi poilsio stovyklą. Miestelis pirmą kartą Livonijos ordino metraščiuose paminėta tolimais 1245 metais. Dabar Engurė – valsčiaus centras. Valsčiuje apie 2750 gyventojų, o pačioje Engurėje apie 1400,.
Jau per 130 metų nutolusiais laikais Engurėje buvo įsteigta jūrininkų mokykla, veikusi iki I pasaulinio karo. Su jūros verslais susijęs ir vienas šiek tiek komiškas įvykis. Berods 1937 metais miestelį kaip žaibas apskrido žinia: pagrindine gatve darda paties prezidento K. Ulmanio kortežas. Važiuodamas su palydovais į Talsus bei Ventspilį, neseniai prezidentu tapęs K. Ulmanis sumanė nieko neįspėjęs užsukti į Engurę ir su žvejais be liudininkų atvirai pasikalbėti. Vis dėlto skubiai buvo suorganizuotos valstybės vadovo sutiktuvių ir pasveikinimo iškilmės, o šiam vizitui atminti netoli bažnyčios pasodintas ąžuoliukas. Daugiau kaip penkis dešimtmečius ąžuolo biografija buvo nutylima, juk prezidentas K. Ulmanis, skirtingai, negu Lietuvos A. Smetona, nepasitraukė į užsienį ir buvo nužudytas sovietiniuose lageriuose.
Tragiška gaida Engurės šių laikų kronikas nuspalvino modernaus Rusijos dainininko Viktoro Cojaus žūtis avarijoje netoli Engurės.
Visas žurnalisto Leopoldo ROZGOS rašinys šeštadienio „Vienybėje“
Noros Navardauskaitės nuotraukose: jūrų pakrantė; senoji Engurės bažnytėlė; buvusio Latvijos prezidento K.Ulmanio pasodintas ąžuolas; dainininko V. Cojaus žuvimo vietoje