PUBLICISTIKA

Įvykiai ir atgarsiai

Leopoldas ROZGA

Nelengva pelnyti visuomenės pripažinimą, kad ateitum į valdžią. Bet, regis, kur kas sunkiau toje laimėtoje valdžios ložėje būti. Ypač sudėtinga, jeigu trūksta patirties, o opozicija užuot patarusi kasdien kaišioja pagalius į nespėjusius įsibėgėti ratus. Nereikėjo nė mėnesio, kad valstiečių ir žaliųjų bei socialdemokratų koalicija įsitikintų, jog valstybės kišenėje nėra tiek pinigų, kad būtų galia tesėti pažadą ir ženkliau padidinti pensijas. O didinti reikia išlaidas šalies gynybai. Ir negalima nesistebėti, kad užuot stvėrus už ragų valstybę alinančioms problemoms, nuklystama į besaikių diskusijų dirvonus ir įstringama ten, kur galima būtų pakentėti.

Taip, turiu galvoje vadinamąjį dirbtinio ar pagalbinio apvaisinimo įstatymą, kurį Prezidentė grąžino svarstyti iš naujo kaip nedemokratišką. Sako, jog Lietuvoje apie 50 tūkstančių porų negali susilaukti vaikų ir nemažam būriui šių nelaimingų tėvų gali padėti dirbtinis arba pagalbinis apvaisinimas. Klausimas, ką daryti su apvaisinimo procese likusiais nepanaudotais embrionais – apvaisintomis kiaušialąstėmis. Daugelyje pasaulio valstybių ši problema jau reglamentuota įstatymais, tik Lietuvoje ieškoma kažin kokio kito kelio. Krikščioniškų nuostatų šalininkai tvirtina, jog apvaisinta kiaušialąstė jau yra gyvybės užuomazga, vadinasi, jos nebegalima nei užšaldyti, nei kitaip žudyti. Tad ką daryti su likusiais nuo dirbtinio apvaisinimo  embrionais? Kiek juos saugoti ir kur tokią saugyklą statyti? Po ilgų svarstymų ir ginčų kompromisas, sako, bus surastas. Tik ar ilgam?

Matyt, ne politikams ir ne įstatymų leidėjams spręsti, kada prasideda ir kada baigiasi Dievo duotoji gyvybė. Nuo pirmųjų Katekizmo pamokėlių žinome, jog vienintelis amžinas yra Dievas, kuris sutvėrė Dangų ir žemę, kitaip tariant, visatą. Vadinasi, viskas turi pradžią ir pabaigą, sudūlėja net uolos ir Egipto piramidės. Juolab laikina organinė medžiaga bei jos junginiai. Taigi šaldysi ar ne, į motinos organizmą neimplantuoto embriono laukia mirtis. Ir mokslininkai su bažnyčios autoritetais turėtų nuspręsti ir pasauliui paskelbti, kiek trunka užsimezgusi bet nepanaudota gyvybė, ar patiria ji prievartą. Vadinasi, kiek ir kokiomis sąlygomis galima saugoti embrionus, kurių gali prireikti pakartotinėms apvaisinimo procedūroms. Ir nederėtų šią problemą traktuoti skirtingai negu kaimyninėse šalyse, juolab kur dominuoja ir ta pati religinė konfesija.

Aktualu, kad ši problema glaudžiai siejasi su demografijos situacija. Jau seniai nebėra Lietuvoje tų apdainuotų 3 milijonų gyventojų. Ir, matyt, niekada nebebus, jeigu neištiks kokia okupacija. Tie šimtai tūkstančių nežuvo, neištirpo bekraštėje visatoje, tik įsikūrė turtingesnėse šalyse, ten gamina produkciją, teikia paslaugas ir moka mokesčius. O Lietuvos valstybė jau ne pirmas dešimtmetis tebesvarsto, kam suteikti Lietuvos pilietybę ir kas jos nevertas. Problema skausminga, nestokojanti grėsmių. Pradėjus teikti pilietybę kiekvienam užsimaniusiam, gali pratrūkti nepageidaujamų ar pavojingų asmenų, vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų,  srautas, naujieji piliečiai gali pradėti įvedinėti savo tvarką. Kadaise iš Lietuvos pasitraukusiems asmenims, jeigu negrėsė pavojus, o tik ieškota gerovės, sugrąžinta pilietybė gali sužadinti pretenzijas į turėtą nekilnojamą turtą. Bet be galo atidėlioti pilietybės klausimo sprendimą irgi nedora. Reikia susitaikyti su perspektyva, jog anksčiau ar vėliau turėsime Lietuvos piliečių, nemokančių lietuviškai, ir kad Lietuvos senjorams pensijas uždirbs atvykę iš Ukrainos ar Baltarusijos jauni ir darbingi žmonės.

Taigi, naujiesiems valdantiesiems prieš akis aibė didelių ir į tolimą ateitį krypstančių problemų, jos kur kas svarbesnės, negu alaus ar vyno pabranginimas.  Grasinant uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais maisto parduotuvėse, kaimų ar mažų miestelių gyventojams gali nebelikti kur įsigyti duonos. Smulkūs ar nelabai smulkūs verslininkai juk nėra tėvynės priešai, mielai mokėtų didesnius atlyginimus savo samdomiems darbuotojams, deja, prieš akis – mokesčių prievolė. Kuo daugiau moki darbuotojui, tuo daugiau privalai pervesti ir valstybei. Suprantama, bet apmaudu, kai tėvai nesulaukia paramos gydyti pasiligojusiam vaikeliui ar kai valstybės institucijos žarsto nebūtiniems pirkiniams valstybės lėšas ir niekas už tai neatsako.

Taigi, nelengva ir prieštaringa žiema naujajam valdžios ešelonui, ir priešpriešų įveikti nepavyks nesitariant su visuomene. Deja, vis pasitaiko, kad net apie naujus mokesčius pranešti pamirštama. Ir tų mokesčių, kaip sau norite, įtartinai sparčiai gausėja.

Ką tik paminėjome Sausio 13-osios sukaktį. Jos fone tos kasdieninės mūsų nesantarvės ir pavydai juk tokie smulkūs ir apgailėtini. Gerai, kad nors bandoma išgirsti laisvę anuomet gynusių balsą.