
PUBLICISTIKA
PAVYDO ŠMĖKLA.
Galinga ir didinga žmogaus ranka. Ji kuria pasaulio stebuklus. Ji gina tėvynę ir šeimą. Ji glaudžia vaiką ir veda jį gyvenimo keliu. Geradario ranka ištiesia pagalbą silpnajam, padeda užglostyti gyvenimo padarytą žaizdą.
Tuo pat metu kito žmogaus ranka rašo anoniminį skundą, šmeižia kaimyną ar bendradarbį. Jeigu galėtų, trenktų per alkūnę tai rankai, kuri kitam neša užuovėją. Tai kaulėta pikto ir pavydaus žmogaus ranka.
„Vienybės“ laikraščio šventiškame numeryje buvo daug šiltų, gerų žodžių, išsiliejusių iš širdies gelmių. Kaulėtos rankos savininką apėmė siutas, kad po baltojo angelo sparnais žemėje plasnoja gerumas. Jam pritrūko žodžio. Nupirko atvirutę su joje paruoštu bei išspausdintu tekstu. To teksto apačioje bereikėjo suraityti tris žodžius. Ranka, kaip įmanydama keitė braižą ir sukeverzojo…Į juodo pavydo apvalkalą įvilktus žodžius. Atvirutė buvo juoda – skirta užuojautai mirties atvejui…
Nejučia pamintiji: iš tikrųjų reikia užuojautos. Tam žmogui, kuris atsiuntė atvirutę. Užuojauta jam, kad nemoka sveikai gyventi ir džiaugtis. Jį ėda pavydas. Ėda ir ės iki mirties.
Liga ar egoizmas pavydas? Gydytojas psichiatras A. Alekseičikas sako, kad pavydas – tai žmogaus nepasitikėjimas savimi. Pavydas yra menko intelekto žmonių palydovas. Gal ir nereikėtų stebėtis tuo, nes daugelis žmonių šiandien įtemptai grumiasi su sunkumais, bando įveikti jų aukštikalnes. Kitas tuo pat metu sustoja. Net nebandęs, įstringa kalno papėdėje. O tada verda ir putoja iš pavydo, kad ne jam, kažkam kitam pavyko įveikti, užkopti. Pavydas ima pūstis augti, sprogdindamas žmogų iš vidaus.
Krikščionybės moksle pavydas buvo laikomas viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Ar ne pavydas, į išdavystę pastūmėjo Judą – vieną iš Kristaus bendraminčių? Jis išdavė Kristų, nes matė, kad Kristus yra už jį pranašesnis, žmonėms patrauklesnis.
Pasvarstykime: jeigu pavydas yra mirtina nuodėmė, ar žmogus bijo tos nuodėmės šiandien? Vargu. Pirmiausia jis turėtų tikėti Aukščiausiojo teismu ir sielos gyvenimu po mirties. Jeigu tuo netiki, gyvena žemėje, leisdamas sau elgtis kaip nori. Tačiau išmintis perspėja: visi svarbūs dalykai, kurie vyksta mūsų gyvenime ir žemėje, vyksta ne savaime, jiems reikalingas ir palaiminimas. Mirtinoji pavydo nuodėmė , sako psichologai, „numeta“ mus į ten, kur viskas sukasi tik siaurame asmeniniame žinojimo lygyje, kur mūsų esybė – siela – nedalyvauja. Pavydas gimsta iš menkumo, pavyduolis tikrąja šio žodžio prasme yra menkysta. Taip aš pavadinčiau žmogų, sumaniusį kitą įžeisti gedulinga atvirute.
Sovietmečiu buvo madinga rašyti anoniminius skundus. Ant jaučio odos surašydavo, kad tik prišauktų tikrintojų, revizorių, partinių komisijų. Kelis dešimtmečius skraidžiusi aplink anonimo paskleistą išmatų krūvą, galiausiai sovietinė valdžia nutarė anoniminių skundų netirti. Alternatyvą pasiūlė tokią: jeigu reikia išspręsti problemą, pasirašykite skundą, pavardės neišduosime, tiesos projekciją atstatysime. Ženkliai sumažėjo skundų ir pareiškimų. Tiesiog neliko paskalų burbulo pūtėjams erdvės.
Šiandien nė viena institucija itin jautriai nereaguoja į skundą. Gal greičiau išgirsta galimų finansinių nusikaltimų aidą. Didžiumą skundų ir laiškų persiunčia į vietą. Jūsų problemos, jūs ir spręskite… Tačiau nebaigė ir vargu ar kada nors baigs rusenti pavyduolių, kitaip dar vadinamų „blogais“ žmonėmis kurstomi laužai. Paskaitykite internetiniame portale atsiliepimus po rašiniais. Mažai, labai mažai rasite gerų žodžių. Ir po teigiamais ir po neigiamais rašiniais liejasi pagiežos, niekinimo, įžeidimo žodžių lavina. Tarsi žemėje nebūtų nieko švento, tiktai to žmogaus akimis regimas pasaulis, apvilktas juodu voratinkliu. Nepriimtų anoniminės nuomonės, neliktų ir tų bjaurių, gyvenimą iškreipiančių nuomonių. Pamatytum, kas rašo, per akimirką susitrauktų pavyduolio ir šmeižiko balionas. Viešojoje erdvėje esu aptikusi taiklią mintį: pavydo paprastai yra prisisunkęs žmogus, kuris norėtų turėti tai, ko neturi, bet turi kitas; pavyduliaujantis žmogus nori vienas pats valdyti ir turėti tai, ką bando iš kitų savintis, įvardydamas tai jam priklausant. Pavyduliaujantys žmonės niekada nesimėgauja savo laime – tik saugo ją nuo kitų. Vis kirbina mintis: kokius tikslus turėjo žmogus, pirkęs gedulo atvirutę ir švenčių proga pasiuntęs kitam? Kad neatsiųstų jam?
Julija SEJAVIČIENĖ