Publicistika

Esame visokie. Ir atsitiktinai sutiktieji, ir pasirinktieji

Grįžtu mintimis į Velykų savaitę, praleistą Izraelyje. Artimieji pasistengė, kad pirmoji viešnagė šalyje įsimintų: aplankiau populiarius tarp turistų objektus – Tel Avivą, Jafą, Jeruzalę, Negyvąją jūrą. Izraelis bene tris kartus plotu mažesnis už Lietuvą, tačiau gyventojų skaičiumi bene 4 kartus lenkia mūsų šalį. Prisimenant, kad dar ir vandens plotas didesnis, ir dykumos daug, supranti, kodėl dar nepasibaigus Tel Avivui, jau matai nuorodą, sveikinančią atvykus į Holoną, Široną ar kitą miestą. Įspūdžiams reikia daug vietos. Tad šiose eilutėse barstau mintis tik apie sutiktus žmones. Laukdama lėktuvo Kijeve ir laukdama leidimo Tel Avivo oro uoste, sužinojau, kokie skirtingi tikslai išveda žmones į šią šalį.

Vaikštinėdami po Jeruzalę, netyčia įsiliejome į šventinę eiseną su muzika.Ta eisena buvo skirta žydų išėjimui iš Egipto. Mus pakalbino šviesiaplaukė amerikietė, grįžusi gyventi į protėvių žemę. Ji papasakojo, kad daugelis, kurie grįžta, stengiasi įsikurti arčiau šventųjų vietų. Jiems tai esą labai svarbu… Gerą pamoką gavau iš vieno pagyvenusio izraeliečio, kuris gražiai pasakojo apie jų šalyje padarytus mokslinius atradimus. Mokiausi, kaip nepeikti savo šalies.

Lilija Smalakienė publicistiniais pamąstymais dalijasi šeštadienio numeryje