Publicistika

Pažadai.  Pažadėjau jaunam vyrui parašyti, kokia svarbi yra meilė motinai. Tas vyras motinos neturi, jos niekada nepažino. Žmonės  jį vadina keistuoliu. Bet širdis gera, ir atjautos turi. Pas garbaus amžiaus moterį, visą gyvenimą nuo vaikystės iki  senatvės sunkiai dirbusią ir visus pinigėlius atidavusią vieninteliam vaikui, artimieji neatvažiuoja. Keistasis vyras, taip, kaip gebėjo ir mokėjo, slaugė moterį. Vieniems toks elgesys tiko, kiti įžvelgė „kažką“ negero. Bet negalios ištiktai moteriai tiko viskas, ką darė savanoris slaugytojas.  Kad jo norai geri, netikima, o kad artimiausi žmonės nesirūpina – suprantama. Iš kokio tik kampo prie šios liūdnos istorijos ėjo keistasis pašnekovas, kiekvienas epizodas baigdavosi vienu ir tuo pačiu klausimu: kaip galima nemylėti savo motinos? Pažadėjau parašyti, kad motiną Dievas mylėti prisakė.

Vienas įprastų, bet neįvykdomų pažadų – pasirūpinti visais vienodai. Deja, rūpinamasi tik vienos kategorijos žmonėmis, imtais vadinti „socialiai pažeidžiamais“. Aiškumui tokia istorija. Pas dirbantį žmogų išgerti atėjo pažeidžiamasis, be dokumentų, gyvenamosios vietos, visus siuntinėjantis į vieną vietą ir kaltinantis dėl paties blogo gyvenimo. Kai išgėrė, pažeidžiamasis ėmėsi stalčių patikrinimo akcijos. Šeimininkas čiupo keptuvę ir trinktelėjo. Pažeidžiamąjį nuvežė į ligoninę, o keptuvės savininką į policiją. Pas pažeidžiamąjį atvyko socialiniai darbuotojai, sutvarkė dokumentus, davė talonų maistui, „pastatė“ į biržą, rūpinasi sutvarkyti neįgalumą. Keptuvės savininkui gresia lygtinis teistumas ar bauda… O kur padėka žmogui, kad valkatą į gyvenimą integravo?

Roma JONIKIENĖ mintimis dalijasi šeštadienio numeryje