PUBLICISTIKA

LAIKO SANDŪRA

Julija SEJAVIČIENĖ

Trumpa akimirka,  ir peržengėme  metų sandūros slenkstį. Laiko koridoriumi nutols dar vieneri  metai.  Iš mūsų gyvenimo jie išsineša savo dalelę, vis mažiau padalėlių palikdami  likimo mums sudarytoje programoje.  Laikas – brangiausia dovana, gal todėl brangiausias, kad nesulaikomas, nesustabdomas, nepakartojamas. Tarsi meteoras aukštoje padangėje – blyksteli ir užgesta.  Kaip bebuvę, išeina metai.  Į širdį  ir į atminį įsileisime 2017-uosius.

Ar pamenate tūkstantmečių sandūrą – 2000-uosius? Turėjome likimo mums duotą išskirtinę dovaną  – būti tūkstantmečių susitikimo liudininkais. Atrodė, kad dangaus skliautas vidurnaktį švietė ir savo šviesa dalijosi su žeme, su žmogumi.   Sako, kad tik  kūčių vakarą  Dangus kalbasi su Žeme. Tą vienintelę metų naktį iš aukštybių į žemę sklinda neįprasta šviesa.  Tos šviesos turės pakakti visus metus, visiems ir kiekvienam.  Naktis baigiasi, ateina diena, o šviesa lieka ir lydi mus. Taip buvo ir su tūkstantmečio sandūra.  Ji atėjo ir išėjo, o stebuklingos nakties vizija paliko.

Nuo tų įsimintinų akimirkų jau liuoktelėjo 16  metų. Sako, kad žmogus praeina per gyvenimą ir savo laiką. O iš tikrųjų  laikas praeina. Mes tiktai jį vejamės ir norime suspėti koja kojon su gyvenimu, su įvykiais ir laiko gūsiu.

  Mums labai reikia laiko ir šviesos stebuklo. Gal todėl, kad vis sunkiau vienas su kitu  susikalbame gerumo kalba, kad žemėje ir žmonių bendruomenėje  darosi ankšta gerumui, žmoniškumui, atjautai, globai. Laiko permainos pirmiausiai paprašo stabtelėjimo. Tada paprastai prisimename mirusius artimus ir brangius žmones. Ta tylos minutė paakina: gyvenimas žemėje ne amžinas, jis toks trumpas, jo tiek nedaug, kad turime branginti viską. Save. Žmogų. Žemę. Gamtą. Taikos ir ramybės būseną. Kad bent akimirkai, bent valandai sumažėtų  godumo, gobšumo, besaikio  turto troškimo.

 Tirpstantis laiko stebuklas primena, kad  skubėdami, bėgdami, sukdamiesi amžinajame  rate, rastume laiko sau ir vaikams, atstumtajam ir nuskriaustajam, pagaliau ramiai, gražiai pabendrauti su kaimynais, pažįstamais žmonėmis, su giminėmis. Neretu atveju dabar giminės platesniu ratu  susiburia tiktai per laidotuves . Pasimato, pasikalba ir išsiskiria, nežinodami, kada susiburs vėl – prie gyviesiems skirto stalo ar šermenų tyloje…

Išlydėdami senuosius ir sutikdami Naujuosius, pirmiausiai pamintykime  apie laiko kaleidoskope mums sudėtus geruosius dalykus. Jie praskaidrins nuotaiką, leis pajausti švelnią gyvenimo ranką, uždėtą ant mūsų pečių. Ji dažniausiai atlieka Angelo sargo vaidmenį ir sergėja  nuo likimo kirčių,  pakylėja  primestų  sunkumų naštą.

Atverkime širdį ateinantiems Naujiesiems.  Nusišypsokime laikui ir mus supantiems žmonėms. Pasidžiaukime tokiu brangiu ir nepakartojamu, tiktai mums skirtu laiku. Būkime laimingi – ta laime dalinkimės su artimaisiais, tos laimės trupinėlį įdėkime į  padėką Likimui už laimę būti šiame gyvenime. Su Naujaisiais, brangieji.

Nieko nėra baigtinio

Lilija Smalakienė

Nutolo šventinis triukšmas, kalendoriaus lapeliai be gailesčio verčiasi ir verčiasi, grįžta buvusi rutina. Ir taip jau buvo ne kartą po Naujųjų. Tad ko verti šventiniai linkėjimai ir pažadai? Ko jums linkėjo ir ko linkėjote sau? Laimės? Tų reikalų žinovai sako, kad žmonės vieni kitiems dažnai linki laimės, laimės ir dar kartą laimės, kad joks debesėlis netemdytų padangės. Ir nesupranta, ko linki. Asmenybė bręsta tik susidūrusi su iššūkiais ir sunkumais. Todėl nereikėtų linkėti gyvenimo, kuriame žmogus negalėtų tobulėti. Tai vaikiškas linkėjimas! Geriau linkėti jėgų pereiti gyvenimo sunkumus ir iš jų  pasimokyti, sugebėti džiaugtis tuo, kas yra, ir kurti ką nors naujo.

Kiekvienas norime savęs geresnio. Kasmet žadu sau nebenusileisti įvairiausiems savo kompleksams. Bet mane jie vis įveikia, tad šiemet pasižadėjau tiesiog keisti požiūrį. Pasižadėti nesunku, juk įgyvendinsiu tai, ką žadėjau pernai, ko norėjau užpernai, apie ką svajojau dar seniau… Pirmasis pažado išbandymas netruko. Į oro uostą turėjau važiuoti vasariniais bateliais, bet buvo labai šalta. Teko mautis kojines, o jos buvo juodos ir sportinės. Nerimavau, kaip atrodysiu, tuo pralinksmindama savo artimuosius. Ir jie buvo teisūs, nes oro uoste, deja, į mano juodas kojines niekas nekreipė dėmesio. Kaip ir niekam nerūpėjo vaikinas su šortais ir kailine striuke ar mergina su suktukais plaukuose. Teko pripažinti. kad sumaišiau prioritetus, nors žinojau, kad svarbu gyventi, o ne atrodyti.

Sakoma, kad apsivilktume naujais marškiniais, turime nusivilkti senuosius. Tik kažkodėl sunkiai senaisiais atsikratome. Dar sako, kad kiekviena dvejonės sekundė sugriauna 10 procentų sėkmės. Prisiskaičiau protingų patarimų, o gyvenimas juos apsuka ir patikrina pačiu tavimi.

…Autobuse iš oro uosto prieš mane atsisėdo dvi ponios ir taip garsiai kalbėjosi: viena gergždžiančiu lyg prarūkytu, o kita plonu spiegiančiu balsais. Išlipusi iš autobuso pajutau palaimingą tylą. Atrodo, buvau ant jų supykusi, nors žadėjau sau nevertinti ir nekontroliuoti kitų…

Tokias eilutes surašiau pakeliui į atostogas. Kelionė tiesiog sumenkino mano „pastenėjimus”.

Vienuolika valandų trukusiame skrydyje už nugaros sėdėjo šeima su dviem vaikais. Berniukas aiškiai turėjo negalią. nes kai nemiegojo, šūkčiojo vis tuos pačius garsus. Net nepagalvojau susierzinti, norėjosi palaikyti šeimą, kuri ne tik pasiryžo tolimai kelionei, bet ir kantriai ramino nuo ilgo skrydžio išvargusį neįgalų vaiką. Praeina bet koks noras skųstis savo sunkumais, supranti, kiek daug turi.

…Į vietovę  netoli Mechiko atvažiavome vos patekėjus saulei. Tikėjomės įspūdingo reginio, bet realybė pranoko lūkesčius.

Į Saulės piramidę, aukščiausią iš visų palei Mirties kelią prieš daugiau nei pusantro tūkstančio metų senųjų indėnų genties sukurtu statinių, magėjo įkopti. Stačios ir aukštos 365 (o gal ir daugiau) pakopos viliojo ir baugino. Viršuje laukė apdovanojimas: džiaugiaus pasiryžusi ir įveikusi, svaigino horizonte kalnai, o indėnų buvusių gyvenimų paslaptingi ludijimai žavėjo savo sunkiai įvardijama didybe. Laikas neįveikė, svetimi, bandydami sunaikinti, sugadino. Net negali paaiškinti, kas čia taip jaudina, ar nesuvokiamai nutolęs laikas, ar iki šiol nepaneigta tobulybė ir žinios. Tai sukūrė žmonės, ne milžinai.

Žvelgdama į tą tobulybę nuo kitos piramidės, žemesnės, skirtos Mėnuliui, pagavau save galvojant, kad panašių statinių mes savo viduje pasistatom iš netikusių įpročių, stereotipų, praeities vidinių šmėklų, baimių ir kompleksų. Ir sunkiai kopiam per juos, kad viršuje būtume apdovanoti.

Visada kažkas yra, o ko trūksta, kas nors paduos… žmogus gali daug, galvoju, žvelgdama į vyriškį. smarkiai šlubuojantį, bet kopiantį pasiremiant lazda. Tikėjau, jis įveiks. „Štai tau, mama, ir požiūris,”- kumštelėjo mane dukra. Mokausi. Sėdėdama ant piramidės krašto, žvelgiau į buvusio miesto keistus ornamentus, išsitrynė laiko ir vietos ribos. Jutau begalinį dėkingumą, kad galiu būti čia, jaučiaus apdovanota tų, kurie padėjo man tai matyti, kurie prisiėmė mano darbus ir įsipareigojimus, mano rūpesčius.

Nieko nėra baigtinio. Nei klaidų, nei pažinimo, nei tarp žmonių. Galima tęsti, taisyti, pradėti iš naujo, taip, kaip daro pjesės „Kur iškeliavo milžinai” herojė. Rytoj šią nepaprastą istoriją papasakos klubo „Akmenietė” moterys rajono centro kultūros rūmų scenoje. Aš mintimis būsiu kartu, žinodama, kad net kelionė namo nėra baigtinė…

Įvykiai ir atgarsiai

Leopoldas ROZGA

 

Sveiki, įžengę į Naujus, į 2017-uosius metus! Laimė, kai yra ką apkabinti, kad yra kam tarti nuoširdžiausius palinkėjimus. Deja, ne visiems buvo lemta į Naujuosius metus įžengti. Naujieji tarsi užkeiktą kuprą perima ir niūrų pernykštį paveldą: neapykantos apakinto žudiko aukas Vokietijoje ir dešimtis tebesigydančių niekuo dėtų teroro akto liudininkų. Nekaltomis aukomis paženklinta naujametinė naktis Stambule. Nelaimė ir Rusijoje, kur sudužo Sirijos nepasiekęs lėktuvas. Žuvo visi 92 juo skridę keleiviai: įgula, 9 žurnalistai, 62 Rusijos kariuomenės reprezentacinio ansamblio dalyviai.  Šį kartą užuojautų nedaug – tik paties Rusijos prezidento ir jo artimiausių rėmėjų. Ukrainiečiai neslepia džiaugsmo: Girdi, Donbase žuvo 10 tūkstančių mūsų karių, jie gynė savo tėvynę, ir niekas dėl jų žūties užuojautos nepareiškė. O ansamblis keliavo koncertu pakelti Siriją bombarduojančių Rusijos kariškių kovinę dvasią, žurnalistai – išaukštinti jų didvyriškumą. Kremlius į tai replikuoja, girdi, rytų Ukrainoje karas, o dėl kare žuvusių užuojautų neskelbiame.

Nuo užuojautos susilaikė ir Lietuvos vadovai. Ačiū Dievui, nekariaujame, bet atmename, kad pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį buvo teisiami ne tik pokario rezistencijos kovotojai, bet ir Lietuvos mokytojai, gydytojai, ūkininkai, o nuteistieji mirties bausme buvo šaudomi Rusijos kalėjimuose. Taip, sovietmečiu Lietuvoje ne tik mokslų akademija įsteigta, bet ir nutiesta daug kelių, pastatyta ligoninių teatrų, gamyklų. Bet Lietuvos gyventojų patirtos skriaudos ir netektys juk jokia valiuta neįkainojamos ir su jokiomis materialiomis gėrybėmis nelygintinos.

Tačiau matyti, jog dar neatėjo metas apie tai kalbėti objektyviai, nepasiduodant pykčiui ir davatkiškumui. Štai vieno Lietuvos rajono meras išsigando, kaime pačių gyventojų papuoštos eglutės viršuje išvydęs neva raudoną žvaigždę. Didis patriotas net pasiuntė techniką tai nelemtai žvaigždei nukabinti, tik gyventojai neleido. Kaimo žmonės buvo išmintingesni už savo merą, jie žino, kad žvaigždė, kaip vilties simbolis, senesnė už Markso ir Lenino dogmų išpažinėjų sumanymą žvaigždę prichvatizuoti. Lygiai kaip ir svastikos siluetas – ne Hitlerio išradimas.

Bet kaip sunku tos praeities kupros atsisakyti ir suvokti, kad baimė ir neapykanta neveda į išganymą. Vėl perteklinis tautinės skaistybės pasireiškimas. Viename rajono centre per Kalėdas sumanyta paminėti ir kultūros namų 40-metį. Gal ir ne geriausias šventės dalyvių sumanymas buvo į koncertą įpinti epizodą, kaip šventė būtų atrodžiusi prieš 40 metų. Būrelis vaikų į sceną trumpam išleisti su raudonomis vėliavėlėmis ir pionierių kaklaraiščiais. Vaikai, be abejo, apie tuos laikus nedaug išmano, suaugusiems toks istorijos motyvas sukėlė šypsenas. Bet sensacijų ištroškusios lietuviškos televizijos išpūtė skandalą iki tarptautinio lygmens: gelbėkit Lietuvą! Smerkė koncerto rengėjus ir žinomi politikai. Tik niekas neužsiminė, ką daryti su pačiais kultūros namais, koncertas baigėsi, o kultūrnamis stovės ir primins anuos nelemtus laikus. Bet pastato juk negriausi?

Deja, panašu, kad pamirštame ar neregime, jog rusų tauta ir Kremliaus įgula – ne vienas ir tas pats. Na, nėra jėgos, kuri dabar galėtų pakeisti situaciją Rusijoje. Bet juk ir senoje išmintingoje Europoje ne viskas gerai. Tačiau Dievo ar istorijos valia esame kaimynai. Ilgokai buvo nutylima, jog lietuviai emigruoja ne tik į Londoną ar Norvegiją. Rusija penktoje vietoje tarp šalių, į kurias emigruoja lietuviai. 2014 metais į Rusiją išvyko1275 asmenys, 2015 metais – 2801 asmuo. Ir anaiptol ne indų plovėjai ar gatvių šlavėjai, tiems darbams Rusijoje pakanka saviškių. Rusijoje laukiami ir gerai ten apmokami išsilavinę, aukštos kvalifikacijos specialistai, deja, nerandantys darbo tėvynėje.

Taigi norom ar nenorom reikia atsigręžti į Lietuvą, kuri dar neatsikvošėjo po netikėtai pasibaigusių Seimo rinkimų. Kaip ir reikėjo laukti, bandymai skubiai realizuoti dideles permainas naujai valdžiai neišdegė, apsiribota pagąsdinimais. Pagąsdino pabranginti komunalinę šilumą – pažadas nukeltas į vasarą. Naujas Darbo kodeksas nukeltas. Užtat sukelta daug bereikalingo triukšmo dėl dirbtinio apvaisinimo ir to paties alkoholio pavojaus. Tas besaikis plepėjimas nukreipia visuomenės akis nuo aktualiausių problemų, kurių nauja valdžia ir nepajėgi skubiai įveikti. Tačiau kol kas visuomenei neįgriso ir palaiko rinkėjų pasitikėjimą. Bet ar ne triukšmą dėl sovietmečio epizodo kultūros namuose primena naujojo lyderio pažadas visus vaikučius aprengti tautiniais rūbeliais? Vaikai turi keblią savybę: jie greitai auga. Ką darys tie aprengtieji su išaugtais tautiniais rūbeliais? Neš į sendaikčių krautuves? Dar įdomiau buvo išgirsti raginimą, kad visuomenė aukotų pinigų geram rojaliui įsigyti Seime. Ar ne gėda tokią aukų akciją skelbti, jei pats esi milijonierius?