Reikėjo išgyventi
Stasės NIŪNIAVAITĖS 100-mečiui
Artinasi gražus jubiliejus – gabiai literatei ir režisierei, politinei kalinei, o vėliau buvusiai aktyviai visuomenininkei Stasei NIŪNIAVAITEI sausio 20 dieną sueitų šimtas metų, deja, jau praėjo dvidešimtmetis, kai ji išėjo. Šiek tiek esu apžvelgęs šios iškilios asmenybės, nebijau sakyti – visos Žemaitijos šviesuolės – gyvenimo kelią 2012 metais išleistoje savo knygoje. Likimas, matyt, taip buvo susiklostęs, kad būdama tik pradedanti kūybinį gyvenimo kelią, po to studentaudama, pagaliau papuolusi į tarybinio saugumo voratinklį, iškentusi lagerininkės dalią, galiausiai sugrįžusi Lietuvon Ji visą laiką įtikinėjo save: reikia išgyventi, reikia!
Jauna, dvidešimt trejų metų mergina, fizinį darbą paauglystėje šiek tiek dirbusi tik tėvų ūkyje Maldeniuose, papuola į lagerį Urale, kur sunkus, kankinantis darbas gniuždė net fiziškai stiprius vyrus ar labiau subrendusias moteris, o čia beveik vakarykštė baltarankė (tiesa, jau ragauta ir saugumo kameros fizinių bei moralinių smūgių, ir Pravieniškės). Taigi kasdien dirbdama alinantiį darbą lentpjūvėje, vėliau kasdama molį, gamindama plytas ir vis nepiktai pavyduliaudama, pagalvodavo apie tuos „laiminguosius“, kurie nors po darbų pervargę, vadinamojoje „kultbrigadoje“ sugebėdavo padainuoti graudžias dainas, net pašokti ar sulipdyti spektakliuką. Tie „laimingieji“ turbūt matydavo, kaip jų likimo draugei dega akys žiūrint vadinamąją kultūrinę programą – Niunia arba kalinė Staska tik pasvajodavo prie anų prisigretinti, išsakyti, kas patikę, kaip būtų, jei ir ji…
Neteiskime šiandien urmu visko, kas rusiška, nes juk visur esama ir bjaurasties, ir gėrio. Tarp kalinių būta šviesių asmenybių, kilmingų savo praeitimi rusų, bet tada vienodai kankinamų su vadinamaisiais fašistais iš tuometinės Pribaltikos. Stasė Niūniavaitė buvo iš pastarųjų, ir, laimė, tarp rusakalbių atsirado žmonių, kuriems pagailo lietuvaitės, jie ėmė maldauti vyresnybės, kad tą litovką priimtų į „kultbrigadą“ ir bent kiek prašviesintų jos juodas dienas. Tebesaugau lagerinio spektaklio „Namukas skersgatvyje“ programėlę, Stasės išsaugotą tarp jos laiškų arimiesiems į Lietuvą. Ant tos programėlės Stasės ranka užrašyta: „Urale lagery. Agitm. brigada važinėjo po lagerius. Vadovas Viktor Dmitrijevič Lavrov priėmė per didelį Obolenskos Aleks. Karlovnos prašymą:„Спасите литовочку“!
Daugiau atsiminimų Apolinaro Juodpusio publikacijoje.