Sapnas, kuris niekada nepražus

Tokiu pavadinimu kūrinį Lazdynų Pelėdos premijai gauti pateikė žurnalistė, rašytoja, gyvenanti Ignalinoje. Gyvenimo kasdienybė ir peripetijos, kuriose žmonės elgiasi labai skirtingai. Spausdiname novelę, ir tai puiki proga iš naujo susipažinti su rašytoja ar perskaityti neskaitytą…

„Vienybės“ redakcija

 

Vilniuje įpratau apsigyventi viešbutyje netoli turgaus. Mano namai buvo Aukštaitijoje, o sesers – pajūryje. Skirdavau jai pasimatymus sostinėje, bet ji nė už ką nenorėjo gyventi ten, kur aš. Skveras, kurį matydavau per viešbučio balkoną, seserį nervino. Jai atrodė, kad ten per daug benamių ir kitų, jos nuomone, keistų asmenų. Ko gero, ji buvo teisi, o aš – ne. Ir vis tiek skirdavau jai pasimatymus prie paminklo dviem seserims, rašiusioms vienu slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda.

– Klaida, – man sakydavo sesuo. – Tai dar viena tavo klaida. Nuolat pasirenki netinkamas vietas. Tu jau atleisk, bet šiame skvere privemta ir ne tik. Čia net pavojinga.

Mudvi buvome kaip ruduo ir pavasaris, kaip vanduo ir dykuma, kaip dangus ir žemė. Jūs net neįsivaizduojate, kaip dažnai tūnodavau skvere prie paminklo seserims rašytojoms. Skaitydavau jų knygas nušiurusiais viršeliais. Jas rasdavau miestelio bibliotekoje arba Vilniaus bibliotekose niekam nereikalingų knygų lentynose. Kai kurios buvo išplėšytais lapais, aplaistytos kava ar vynu. Ir gerai, kad aplaistytos. Skaito žmonės tas knygas, bent jau skaitė – guosdavausi aš, nes mano seseriai atrodė, kad švaistau laiką niekams. Juk tiek visko modernaus parašyta, o man, moteriai iš mažo miestelio, tai visiškai nerūpi.

Kartą kitą praeiviai pasidomėjo, ką aš skvere skaitau, kai kurie net klausė kodėl. Gal toks mano darbas – skaityti senas knygas? O gal man stinga pinigų naujoms knygoms?

Sesuo atkaukšėdavo į mudviejų pasimatymus aukštakulniais, atsainiai nudelbdavo mano išklaipytus batus. O juk kartais, kai skaudžiai geldavo traukinyje pavargusias kojas, avėdavau net ne batus, o kroksus. Pasak sesers, atrodžiau kaip valkata. Kaip asmuo, kuriam būti tikra moterimi visai nerūpi. Kai jos teiraudavausi, gal gėdinasi būti šalia, ji atšaudavo:

– Man nesvarbu, kas šalia manęs. Man svarbu, kaip atrodau aš.

Žinojau – ir jai gelia kojas…

Gintarė ADOMAITYTĖ

 

Viso rašinio ieškokite gegužės 17 d. numeryje