Saulės, draugiškų žmonių, ypatingos istorijos bei gamtos kontrastų šalyje
Skrydis iš Londono į Kankuną, kurortą Meksikos „galiuke“, labiausiai į rytus nutolusį Meksikos miestą Jukatano pusiasalio pietryčiuose ant Karibų jūros kranto, neprailgo. Vaizduotę kurstė skrydžio maršrutas: kliudėm Kanadą, aplenkėm Bermudus, pamojavom Havanai… Nuo Lietuvos mus skyrė 8 valandos, tiek ir prailginom lietuvišką dieną. Iš Londono atskridom popietę, bet drėgnas karštis žiemai pasiruošusiems mūsų kūnams buvo lengvas šokas. Dėl oro ir augalų prisiminiau Kubą. (Žemėlapyje ir neatrodo toli). Bet greitai supratau: čia kita šalis.
Kankunas, išvertus iš majų kalbos, reiškia „gyvačių lizdas“. Sako, kad kurortas išaugo tuščioje vietoje, prieš 4 dešimtmečius čia gyveno 3 gyventojai. Su amerikiečių investicijomis valdžia negyvenamą teritoriją pavertė didžiausiu, naujausiu ir moderniausiu kurortu, kasmet priviliojančiu du milijonus lankytojų. Kankunas įsikūręs 30 km ilgio ir 400 m pločio nerijoje. Net pro viešbučio langą gali matyti iš vienos pusės jūros platybes, iš kitos – lagūną. Lagūnoje gyvena krokodilai. Tad pakelėje palei lagūną poilsiautojus nuolat perspėja ženklai apie krokodilų pavojų. Tik niekas neprisiminė, ar ką buvo užpuolę. Bet taikų ir romų driežą, besišildantį ant medinių laiptų, sutiksi kasdien ir ne vieną.
Kurortas be istorijos, su vakarietiškais prekybos centrais ir restoranais. Jokios Meksikos, net meksikietiško maisto tarp picų paieškoti reikia. Pradžiugino ypatingas karštas šokoladas su čili ar kitais prieskoniais. Verta bandyti. Kai kurie viešbučiai bando vaizduoti autentiką: stiklinės Majų piramidės, geltonos sienos apkabinėtos saulės formos veidrodžiais ar dievybes vaizduojantys akmeniniai fontanai… „Viskas įskaičiuota“ atostogų mėgėjams – tobulas kurortas.
Meksikos tenka ieškoti kitur. Vietiniai yra žemaūgiai, apvalūs ir plačiaveidžiai indėnai, majų palikuonys. Moterys vilki baltas ryškiomis gėlėmis siuvinėtas palaidines. Pastebėjau, kad skirtingose vietovėse sijonai iš skirtingų medžiagų, bet jau tame krašte – visų vienodi.
Net mažų mergaičių. Vyrauja žemdirbystė, amatai ir savitas pasaulio supratimas. Jie turi savo mokyklas, ligonines, savo kalbą. Vienos išvykos gidas sakė, kad į pradinę mokyklą atėjo nė žodžio ispaniškai nemokėdamas, nes aplink visi kalbėjo tik majų kalba. Angliškai susikalbėti gali tik didesniuose kurorto viešbučiuose. Tačiau vietiniai mielai iš atvykėlių pelnosi: jiems šoka, dainuoja, maitina, siūlo rankdarbių, išspaudžia šviežių vaisių sulčių.
Kankunas yra šiuolaikinis betoninis kurortas. Netoli jo Karibų jūros pakrantėje yra garsus Playa de Carmen miestas. Į jį mes atvažiavom vakare. Paplūdimio ypatumų dėl tamsos beveik nematėm, tačiau suprasti, kuo ypatingas naktinis šio kurorto gyvenimas, galėjom. Daug šviesų, triukšmo, daug maisto ir kitokių linksmybių.
Tulumas kitoks kurortas. Nes čia į paplūdimį nusileidi, plačiu taku apeidamas senovės majų tvirtovės griuvėsius. Senasis miesto vardas yra „Aušros miestas“, dabartinis pavadinimas reiškia „siena, apsauga“. Nors griūvėsiuose rasta ženklų, žyminčių šeštąjį amžių, tačiau manoma, kad tai atgabenta iš senesnių miestų. Tulumas buvo svarbus uostamiestis, aptarnavęs Kobos miestą. Buvusios majų gyvenimo liekanos yra ant 12 metrų uolos. Sako, kad todėl šis miestas sugebėjo net 70 metų likti neužimtas ispanų. Pasakojama, kad labiausiai tarp 13 ir 15 amžių klestėjęs miestas sunyko siaučiant ligoms, kurias atvežė užkariautojai.
Pakrantė išilgai pietų ruožo sąlyginai civilizacijos dar ne itin okupuota, tad daugiau galima rasti ir pačios Meksikos. Keliaujam ieškoti senovės majų gyvenimo liudijimų netoli Kobos.
Per pirmąja pažintį su majų istorija Tulume aš nusivyliau savimi. Vaikščiodama tarp griuvėsių, klausydamasi pasakojimo apie buvusių statinių paskirtį, neuždegiau vaizduotės. Akys vis krypo į ryškiai žydinčius augalus, į turkio spalvos jūrą ir pakrantėje boluojantį smėlį. O gal tai dėl saulės?..
Majų miestas netoli Kobos pasislėpęs džiunglėse. Jis kitoks, nes įsikūręs prie keturių natūralių ežerų. Ežeras retas reginys Jukatano pusiasalyje. Ežerai davė miestui pavadinimą, kuris reiškia “Vanduo maišomas vėjo”. Be to, tai nėra taip rekonstruota, kaip Čičen Ica ar Tulumas. Koboje dar daug majų statinių apaugusių džiunglėmis. Važiuojame išsinuomotais dviračiais takais per laukines džiungles, lydimi paukščių ir beždžionių balsų, į mistinius griuvėsius. Jei tingi pats minti, gali išsinuomoti triratį, kurį mins vietinis. Archeologai yra įsitikinę, kad daugiau nei 5000 statinių (vadinamų piliakalniais) dar turi būti atidengta. Majai čia klestėjo 400 ir 1100 metais. Tai buvęs vienas iš didžiausių majų miestų su 50000 gyventojų. Pasakojama, kad ne kartą šį svarbų miestą – valstybę valdė moterys. Koba buvo miestas tarpininkas tarp Karibų jūros pakrantės ir vidurio miestų. Išskirtinis kelių tinklas, kuris buvo vadinamas “baltuoju keliu”. Nuo 2 m iki 10 m pločio kalkakmenio kelias greičiausiai buvo naudojamas komerciniais tikslais, o gal ir turėjo ritualinę funkciją. Mat mėnulio šviesoje jis ypatingai švyti. Majai dar nenaudojo rato transporto priemonei, tad vis dar neaišku, kam kūrė tokius įspūdingus kelius.
Piešiniai, ritualinės paskirties statiniai su altoriais, aikštės žaidimams su kamuoliu… Tai kursto įsivaizduoti buvusį gyvenimą…
…Viename iš restoranų prie ežero – meksikietiški pietūs, o grįžtant – maudynės skaidriame paslaptingos olos požemio vandenyje… Tokia buvo mūsų Kalėdų pirmoji diena ir žvilgterėjimas į istoriją.
Lilija Smalakienė