„Saulėtekiu“ nušvitę dešimtmečiai
Akmenės 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Saulėtekio“ progimnaziją) atvykau, kaip madinga sakyti, gūdžiais sovietiniais laikais – 1983 metais. Būčiau veidmainė, jei sakyčiau, kad tas gyvenimo laikotarpis man asmeniškai buvo gūdus. Ką tik baigusi pedagoginius mokslus, neseniai ištekėjusi, susilaukusi pirmagimio, svajojau apie asmeninį gyvenimą ir darbą mokykloje labai optimistiškai. Ir pati Naujoji Akmenė nebuvo apmirusi. Maniau, kad man pavyks būti tokia mokytoja, kuri visus supras, visus išmokys, visiems padės…
Rašyti noriu ne apie save, o apie tuos žmones, kuriuos sutikau mokykloje ir su kuriais nei daug, nei mažai – dirbu jau daugiau nei tris dešimtmečius. Tai bus tik mano asmeniniai pastebėjimai, todėl tegul neįsižeidžia tie, kurių nepaminėsiu – gal mūsų darbo keliai mažai tesusikirto. Prisimenu tuos, kurių nepastebėti buvo neįmanoma.
Pirmasis žmogus, su kuriuo susipažinau, iš mano būsimosios darbovietės buvo šviesaus atminimo rusų kalbos mokytoja Roza Žukienė, dažnai lankydavusis mano uošvių namų bibliotekoje. Kai ji suprato, kad aš nerimauju prieš rugsėjo 1 – ąją, ramino. Jos žodžiai : „Vanda, milaja, panimaeš“( Vanda, mieloji, supranti) dirbti reikia visur, kolektyvas geras ir su direktorium galima susikalbėti – priprasi“ – truputį guodė, bet nerimo nepanaikino. O kelio atgal nebuvo, kai Švietimo skyriuje susipažinau su jau seniai anapilin iškeliavusiu mokyklos direktoriumi Jonu Matveičiku. Įspūdį darė jo išvaizdus stotas ir miela šypsena. Tai buvo idealus anų laikų vadovas. Jau pati direktoriaus laikysena mokiniams kėlė pagarbią baimę, vertė pasitempti ir gražiai elgtis – ir lankytis jo kabinete individualiems pokalbiams niekas netroško. Direktorius įvairiais mokyklos ugdymo ir darbo organizavimo klausimais visada turėdavo savo tvirtą nuomonę, kurią pakeisti būdavo sunku. Bet už savo nuomonę ir atsakomybę prisiimdavo. Šalia jo būdavo saugu, nors laisvės savo fantazijoms įgyvendinti turėdavai nedaug. Ilgiau pabendravusi ir kartu padirbus pastebėjau, kad po griežto milžino kauke slėpėsi jautrus ir supratingas žmogus. O vadovui pasiekti, kad jį ir gerbtų ir mylėtų, yra tikrai nelengva. Juolab, kad mokykloje dirbo daugiausiai moterys, jautrios, pažeidžiamos, įvairių charakterių.
Direktoriaus pavaduotojos taip pat buvo moterys. Kukli, supratinga ir labai kruopšti pasirodė, dabar amžinybėje besiilsinti, pavaduotoja A. Astrauskienė. Ji buvo pradinio ugdymo kuratorė, didelė mokyklos patriotė. Išėjusi į užtarnautą poilsį, daug metų domėjosi mokyklos reikalais ir rinko faktus apie mokyklą spaudoje. Metų pabaigoje tas kruopščiai surinktas ir suklijuotas publikacijas atnešdavo į mokyklą. Iki šių dienų jos triūsas saugomas archyve. Dar jauna, bet jau sukaupusi patirties, buvo pavaduotoja I. Džiugienė, globojusi dalykininkų sistemą. Ji kuravo ir lituanistus, todėl lankydavosi ir mano pamokose. Patiko, kad buvo nepriekabi, nesmulkmeniška, pastebėdavo pavykusius pamokos momentus, negailėdavo pagyrimo ir paskatinimo žodžių. Buvo bendraujanti, iškalbinga. Trečioji pavaduotoja, tada vadinama užklasinio darbo organizatore, buvo dar tik trejus metus mokykloje išdirbusi jauna ir labai maloni I. Zalbaitė. Su ja mokykloje dirbome ir profesiškai augome drauge.
Iki Naujosios Akmenės pusmetį paskyrimą atidirbau vienoje Šiaulių rajono mokykloje, kurioje buvo daug išorinio šurmulio, darbo dėl tuščios reklamos, todėl 2-osios vidurinės mokyklos kolektyvas pasirodė brandus, inteligentiškas, be tuščių ambicijų būti „atraminiu – pavyzdiniu“.
Apie mokytojas (vyrų mokytojų iš to laiko neįstrigo). Tik pradėjusi dirbti 2-ojoje vidurinėje mokykloje, jau nesutikau lituanistės Z. Daugirdienės, istorikės J. Rovienės, buities darbų mokytojos J. Bernotienės. Bet mokykloje dar sklandė kalbos apie jų profesionalumą, atsidavimą darbui ir norą mokiniams parodyti šviesesnio gyvenimo siekiamybę bei galimybę. Visų jų jau nebėra tarp gyvųjų. Buvo kalbama apie griežtą ir reiklią pavaduotoją D. Krasauskienę, santūriąją L. Vengalienę, mielas ir inteligentiškas pradinių klasių mokytojas, dabar jau besiilsinčias amžinybėje, A. Juzėnienę, S. Vaitkevičienę, E. Kazlauskienę. Bet įdomiausiai buvo stebėti vyresniuosius mokytojus, jau kolegas, nors tada dar vis tiek jaučiausi kaip studentė, na, tokia netikra mokytoja.
Solidi, inteligentiška, reikli sau ir kitiems, tikra savo dalyko žinovė pasirodė šviesaus atminimo fizikos mokytoja L. Matveičikienė. Mokiniai sakydavo, kad nepasiruošti fizikai būdavo tiesiog gėda. O kam fizika buvo neįkandama, tai pamokos keturiasdešimt penkios minutės būdavo nemenka adrenalino dozė. Nepastebėti negalėjai visada besišypsančios ir garsiai kalbančios a.a. chemikės B. Dagilienės. Jos požiūris į chemiją, kaip svarbiausią mokslą, buvo išsakomas posakiu – be chemijos ir barščių neišsivirsi. Kolegoms tie žodžiai kėlė šypseną, o mokiniams… nelabai. Išoriškai beveik nepastebima buvo lietuvių kalbos mokytoja V. Lėgaudienė, bet dvasiškai labai turtinga: apsiskaičiusi, pati kūrė eilėraščius ir noveles, išleido knygą „Vienišųjų naktis“, sėkmingai rengė mokinius respublikiniams filologų konkursams. Mokytoja suprato mokinius, nebarė jų, tiesmukiškai neauklėjo, pakakdavo jai „sukosėti“, ir mokiniai suprasdavo – metas kibti į darbą. Vartydama mokyklos archyvinę medžiagą, aptikau daug mokytojos V. Lėgaudienės kurtų scenarijų, redaguotų „Moksleivio“ sienlaikraščių. Tai buvo mokytoja „iš Dievo malonės“.
Negaliu dar kartą nepaminėti rusų kalbos mokytojos Rozos Žukienės. Ji man pasirodė taip pat įdomi asmenybė. Nors buvo neaukšto ūgio, gal ne visai standartinės išvaizdos, bet visada pasitempusi, madingai apsirengusi, plačios erudicijos – apsiskaičiusi, vaidinusi mėgėjų teatre, raiškiai kalbanti, gražiai dainuojanti rusiškus romansus. Turėjo puikų humoro jausmą – ir „materialų palikimą“ mokyklai paliko – kruopščiai surinkti mokinių piešiniai (nelegalūs, pašaliniai darbai), užrašytos pavardės, klasės..
(Bus daugiau)
Vanda Sobenkienė
Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja
„Vienybės“ sausio 18 dienos numeris