Sausio 13 – oji baisioji diena
Gerokai po karo gimusi karta, kuriai dabar 50 – 60 metų, negalėjo įsivaizduoti gatvėmis važinėjančių tankų, juolab pabūklų, atsuktų į juos ir šaudančių. Vargiai įsivaizdavo, kaip būtų, susidūrus su ginkluotais, neapykanta trykštančiais okupantais. 1991 metų sausio 13-ąją akistata su okupantu įvyko. Žmonės susidūrė su ginkluota kariuomene, kuriai nebuvo svarbu, kiek tau metų, kokie tavo troškimai…Įsakyta šaudyti visus nepaklususius. Tik Lietuva jau buvo subrendusi priešintis, įvyko vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos mūšių – Vilniuje žmonės plikomis rankomis nugalėjo tuos, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais.
Kaip gerai, kad yra šimtai tūkstančių tų baisiųjų įvykių liudininkų, kad yra filmuotos medžiagos, užrašytų ir išspausdintų prisiminimų. Mes patys, „Vienybės“ laikraščio kolektyvas, atsiverčiame archyvą ir skaitome vieną faktą po kito, nes dalyvavome visur, kur anuomet galėjome.
Įtampa iki tos baisiosios nakties tvyrojo seniai, visais įmanomais būdais penktoji komunistų kolona ir okupantų kariuomenė provokavo ir gąsdino žmones. Bet minios mūsiškių traukė į sostinę visais įmanomais būdais. Paskui lyg ir atlėgo. 1991 m. sausio 12 d., šeštadienio, vakaras Lietuvoje nežadėjo kruvinos atomazgos, atrodė, kad įtampa slūgsta, tačiau tuoj po vidurnakčio, ankstyvą sekmadienio, sausio 13-osios rytą, viskas pasikeitė. Apie 1 valandą ryto iš Šiaurės miestelio tankai pajudėjo link Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Televizijos bokšto kryptimi judėjo 16-os tankų ir šarvuočių kolona. Priekyje važiavusį tanką bokšto gynėjai pasitiko be baimės, užtvėrė jam kelią apsupdami glaudžiu ratu. Po gero pusvalandžio netikėtai nugriaudėjo pirmas tanko šūvis. Apie dar po 15 minučių sovietų šarvuočiai pasirodė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigose, tačiau į pastatą nesikėsino. Nepriklausomybės aikštėje susirinkę žmonės skandavo „Lietuva“. Tuo metu prie Televizijos bokšto susidarė grėsminga padėtis. Link jo artėjanti tankų ir šarvuočių kolona paleido daugiau pabūklų šūvius. Galingas garsas ir oro banga beginklius žmones parbloškė ant žemės, išbyrėjo netoliese stovėjusių automobilių ir autobusų langai. Prie bokšto buvo susirinkę keli tūkstančiai žmonių. Nors buvo bandoma sukelti paniką, žmonės nesitraukė ir nešini vėliavomis, beginkliai stojo prieš tankus. Netrukus pasirodė dar daugiau tankų ir šarvuočių, kurie artėjo išvertę teritoriją juosusias tvoras. Tuo metu žmonės jau buvo apjuosę bokštą. Tankai ir šarvuočiai apsupo juos žiedu. Dar keletą kartų nugriaudėjo tanko šūviai. Po to sekė apie dvi valandas trukęs smurtas prieš beginklius žmones. Tamsoje blykčiojo tankų prožektorių spinduliai, griaudėjo pabūklai, kaleno automatai, į žmonių minią skriejo sprogstamieji paketai. Nuo šūvių pliūpsnių dūžtantys bokšto stiklai sužeidė apačioje stovėjusius gynėjus. Tankai traiškė greta stovėjusį transportą ir judėjo į beginklius žmones, bandančius sustabdyti juos savo kūnais ar plikomis rankomis. Užsienio žurnalistus, dirbusius karo korespondentais karštuosiuose pasaulio taškuose, stebino lietuvių drąsa – važiuojant tankams lietuviai ne tik neišsibėgiojo, bet dar labiau susitelkė. Nuo šarvuočių ir iš sunkvežimių iššokę desantininkai, šaudydami iš automatų puolė prie stovėjusių žmonių – mušdami ginklais ir šaudydami automatais, pradėjo beginklius žmones stumti nuo bokšto. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į žmonių būrį. Buvo daug sužeistųjų. Greitosios pagalbos mašinos nespėjo jų vežti. Buvo žuvusių. Sovietų kariai šaudymą prie bokšto tęsė iki 4 val. ryto.
Šį pasakojimą galima tęsti…iki džiugiausios žinios – laisvę iškovojome. Ir dabar, kaip kiekvienam geram šeimininkui, reikia tvarkytis savame kieme, bet patiems, be okupantų ir be „gelbėtojų“.
„Vienybės“ informacija