Senų nuotraukų sakmės. Provincijos teatrai

Kasdienybės rūpesčiuose paskendusi visuomenė nebeturi laiko, gal ir noro, dairytis atgal. Tad ir Lietuvos teatrų raida mažai gvildenama. Na, nebent prabilus apie tarpukario metais veikusius teatrus Kaune, dar – mūsų kraštiečių Juozo Miltinio ir Jono Sako įkurtąjį Panevėžio dramos teatrą. Per penketą  sovietinio režimo dešimtmečių nuosekliai ir intensyviai  diegta nuostata, jog „buržuazinėje“ Lietuvoje nebuvo nei mokslo, nei kultūros, nei meno.

Tačiau teatras – kaip menas ir kaip dvasinės brandos reiškinys – gyvavo. Tai liudija ir šios dvi nuotraukos. Vienoje – Akmenės fotografo ir kultūros darbuotojo Klemenso Ramanausko nufotografuota Akmenės vaidintojų grupė. Kitoje, pasiskolintoje iš Papilės S. Daukanto muziejaus, Papilės šaulių dramos entuziastų būrys po spektaklio „Už Vilnių”.

Galime didžiuotis, kad mūsų nuošalus kraštas daug prisidėjo ugdant mėgėjų teatrą. Kaip ir kitose sferose, čia pakakdavo atsirasti veikliam ir daugiau nusimanančiam režisieriui, ir gimdavo spektakliai, sujaudinantys ir aplinkinius gyventojus. Viekšniuose mokytojo V. Deniušio suburti vaidintojai bene 1932 metais pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“. Į Papilę vikaru paskirtas kunigas Boleslovas Pacevičius su miestelio artistais pastatė F. Šilerio dramą „Plėšikai“ bei Šventojo rašto motyvais pagrįstą vaidinimą „Sūnus palaidūnas“. Perkeltas į Viekšnių gimnaziją kapelionu, B. Pacevičius  sukūrė jaudinantį spektaklį pagal Kazio Binkio dramą „Atžalynas“,  šis spektaklis keletą kartų vaidintas Viekšniuose, o Švenčionėliuose – Vilnijos lietuviams.

Provincijos teatrų  tradicija gyva ir dabar. Šimtus širdžių smarkiau plakti skatino Stasės Niūniavaitės Naujosios Akmenės liaudies teatre, Reginos Saladžiuvienės  – Viekšniuose sukurti spektakliai, Marija Palionienė su Algirdu Griciumi Akmenėje pastatė operą „Birutė“. Anuomet valdžios uždrausta, „Birutė“  pakartota jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Teatro mėgėjus džiugina Akmenės artistų spektakliai, kaimo vaidintojų sueigos Lazdynų Pelėdos tėvonijoje Paragiuose. Taip dvasiškai auga ir patys artistai, ir žiūrovai.

Leopoldo ROZGOS publikacija šeštadienio, gegužės 2 d., Vienybėje.