Senų nuotraukų sakmės. Vaikystės pavasariai

Kadaise, tarp dviejų didžiųjų karų, kone kiekvienas Žemaitijos kaimas turėjo savo pradinę mokyklėlę. Ir buvo puiki, širdis šviesiai užgaunanti tradicija baigus mokyklą ir išlaikius ketvirtos klasės egzaminus, nusifotografuoti. Anaiptol ne kiekvienas kaimas turėjo savo fotografą, ir mokytojai, ir tėvai rūpindavosi fotografus atsikviesti iš artimiausių miestelių. Ir dabar tos nuotraukos jaudina – net ir nelikus metrikų, kas, kada ir kur fotografuota. Tik pažvelkime, kiek tose akutėse vilties ir tikėjimo, kiek veideliuose šviesos. Ir nesvarbu, kad daugeliui tai paskutinė pakopa į mokslų pasaulį, kad laukia nelengvas gyvenimas, brangiausių žmonių netektys, okupacijos.

Dabar tose nuotraukose užfiksuotų pedagogų jau nebėra, į amžinybės slėnius pašaukti ir dauguma ano meto pradinukų. Bet laimė, kad senuose, iš griaunamų vienkiemių parsivežtuose albumuose išliko tos tegul ir bevardės nuotraukos. Nes jose – ne tik tų pradinukų pavasariai, bet ir visos Lietuvos jaunystė. Dažniausiai tik gimnazijas bei  trumpus kursus baigę mokytojai sugebėjo įskiepyti savo nenuoramoms ne tik žinias, bet ir meilę Tėvynei, tokią stiprią ir galingą, kad už jos laisvę nedvejojant aukota sveikata ir gyvybė. Neišmeskime tų vaikystės pavasariais alsuojančių nuotraukų, jei nebereikia – perduokime jas muziejams, nes tai – visų mūsų, šiandien gyvenančių, ištakos.

Leopoldo Rozgos publikacija šeštadienio, rugpjūčio 8 d. „VIENYBĖJE“.

 

Sablauskių pradinės mokyklos IV klasės mokiniai 1931 metų pavasarį po ką tik išlaikyto egzamino Alkiškiuose su mokytoja, būsima tremtine Marija Niedvariene