Skriaudžiamu žmogumi lengviausia rūpintis teoriškai
Priimama vis daugiau įstatymų, turinčių ginti nuo smurto nukentėjusius asmenis, vaikus, augančius pareigūnų ir valstybės institucijų priežiūroje esančiose šeimose. Ar pareigūnai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsaugos srityje dirbantys žmonės pajėgūs kokybiškai, nuoširdžiai atlikti pareigas – beveik nekalbama. Manau – atvirkščiai: vis labiau ribojama informacija, prisidengiama žmogaus teisėmis, duomenų apsaugos įstatymu. Vaiko teisių apsaugos specialistams rekomenduojama, sakyčiau – draudžiama teikti informaciją, mat šiam tikslui sukurtas specialus skyrius Vilniuje, kurio darbuotojai turėtų atsakyti į visus klausimus. Tik, kol atsakymo sulauktume, įvykiai nugrimztų užmarštin.
Smurtas šeimoje beveik visada eina koja kojon su problema – ar vienas prieš kitą smurtaujantys tėvai gali pasirūpinti vaikais. Na, valstybė vaikais pasirūpina, o štai nukentėję asmenys, dažniau skriaudžiamos moterys, nors mušami ir vyrai, ne visada turi kur saugiai įsikurti. Su problemiškomis šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, kitų sričių specialistai vengia kalbėti apie profesines bėdas. Jei ir pasako nuomonę, prašo neminėti pavardžių, nes nedrįsta viešai kritikuoti nutarimų, kurių praktiškai neįmanoma įvykdyti dėl perteklinio popierizmo ir per didelės atsakomybės, užkrautos ant eilinio specialisto pečių.
Rūpėjo išsiaiškinti, kur kreiptis, kokį kelią rinktis moteriai, kuri su vaikais (ar viena) turėjo palikti namus dėl geriančio ir smurtaujančio vyro. Scenarijus gali būti ir kitoks, juk dėl daugelio priežasčių priimamas sprendimas palikti nemalonius namus ir pradėti naują gyvenimą. Ėjau iš įstaigos į įstaigą – klausiau, ką turėčiau daryti, jei būčiau išvaryta iš namų. Paprastas, tiesus klausimas. Na, vaikais pasirūpintų – priglaustų ligoninė, Paramos šeimai centras, ieškotų giminių. Tačiau kuri motina norės išsiskirti su vaikais? Štai manimi ne itin kas norėtų rūpintis…
Daugiau Romos Jonikienės rašinyje šeštadienio, spalio 20 d. „Vienybėje“.