Sovietinės „laisvės“ užkulisiai

Anapus tariamos gerovės

Intensyvi nedraugiškų Lietuvai jėgų propaganda ne vienam yra susukusi protą. Kartais pasigirsta samprotavimų, esą sovietinės okupacijos pabaigoje nebuvo taip jau blogai. Pastatyta daugybė gyvenamųjų namų (nors butų katastrofiškai trūko), nutiesta gerų kelių, jaunimas galėjo nemokamai mokytis ir studijuoti, o senjorai – nemokamai gydytis ir net lepintis už ačiū sanatorijose.

Tačiau dažniausiai tokios propagandos meistrai nutyli, kokia buvo tos gerovės kaina. O toji kaina buvo asmens laisvė, galimybė reikšti savo nuomonę, rinktis gyvenimo vietą. Ir tos studijų, gydymosi ar buities sąlygos nebuvo vienodos, vienaip buvo tenkinami valdžios pareigūnų poreikiai, o dauguma buvo stropiai rikiuojami norinčių įsigyti baldų, elektrinių skalbyklių ar panašių neva prabangos dalykų sąrašuose. Visuose miestuose bei rajonuose aktyviai veikė saugumo padaliniai, stropiai prižiūrėję gyventojų elgesį, nuotaikas. Dabar viešai skelbiami sovietinio saugumo veiklos dokumentai. Daugelis ten paminėtų faktų bei įvykių šiandienos jaunimui sunkiai suvokiami. Tačiau tuos dokumentus nekenktų paskaityti ir vyresnio amžiaus gyventojams.

Pavyzdžiui, tokia atrodė situacija nuošaliame Akmenės rajone šiaip jau niekuo nepasižymėjusiais 1979 metais.

Didžiausioje rajono įmonėje, gamybiniame susivienijime „Akmenės cementas“, tuomet buvo 2978 darbuotojai, iš jų 270 neprastai išsilavinusių ir informaciją mokančių susirasti inžinerijos darbuotojų. Tačiau dirbo ir 8 asmenys, anksčiau teisti už valstybei neva pavojingus nusikaltimus, 46 asmenys, grįžę iš tremties vietų. Čia dar suintensyvėję mainai tarp valstybių: nuo spalio 23 dienos į Naująją Akmenę atvyko semtis patyrimo 3 cemento gamybos specialistai iš Irako, o 8 Akmenės cementininkai išvyko padėti Irako ir Egipto cemento gamintojams.

Antroje pagal darbuotojų skaičių ir gamybos mastą įmonėje – Akmenės statybinių medžiagų kombinate – buvo 1559 darbuotojai, tarp jų 188 inžinerijos ir technikos darbuotojai. Dirbo ir 9 praeityje teisti už neva sunkius nusikaltimus asmenys, 25 grįžę iš tremties vietų, 21 susirašinėjo su giminėmis užsienyje.

Vien per 1979 metus visame tuometiniame rajone aptikta 20 asmenų, grįžusių iš lagerių, 55 sugrįžę tremtiniai, 15 naujų asmenų, pradėjusių laiškais bendrauti su artimaisiais užsienyje. Suskaičiuota, jog 11 rajono gyventojų buvo išvykę kaip turistai į socialistines ir, kaip tuomet sakydavo, į besivystančias šalis. Tik tiek per metus iš beveik 39 tūkstančius gyventojų turėjusio rajono.

Didelis galvos skausmas politinės skaistybės saugotojams tuomet buvo didelis iš SSRS glūdumos atvykusių vokiečių kontingentas. Dėl įvairių priežasčių dar nuo karo likę ir Pavolgyje ar dar tolimesniuose regionuose gyvenę vokiečiai suskato emigruoti į Vakarų Vokietiją, kur jų laukė giminės ar tiesiog praturtėjusios valstybės globa. Lietuva atvykėliams buvo tik tarpinė stotelė pakeliui į tėvynę. Rajone buvo 105 atvykėliai vokiečiai, kurie intensyviai varstė visų valdžios instancijų duris reikalaudami leisti išvykti. Reikia tik stebėtis, kodėl tuometinė valdžia trukdė, juk buvo akivaizdu, jog anksčiau ar vėliau jie ištrūks į tėvynę, kad jie čia jaučiasi laikini ir svetimi. Ilgainiui taip ir nutiko.

Be to, saugumo tarnybai ramiai gyventi neleido 5 katalikų bažnyčios bei parapijose darbavęsi 9 kunigai. Reikėjo užrašinėti jų pamokslus, sekti, ar vaikai organizuotai nemokomi katekizmo tiesų. Iš įvairių Lietuvos vietų surinktas 620 jaunuolių kontingentas Viekšnių profesinėje mokykloje irgi negarantavo ramybės. Būtent Viekšniuose vieną naktį buvo nuplėšta sovietinės Lietuvos vėliava.

Jungtinės prievaizdų pajėgos

Suprantama, kad du kadriniai saugumo darbuotojai, tuo metu darbavęsi rajone, tokio kąsnio apžioti nepajėgė. Tad buvo pasitelkiamas vadinamasis aktyvas. Jei tikėsime archyvuose išsaugotomis ir dabar viešai skelbiamomis saugumo skyrių ataskaitomis, saugumo tarnybai rajone talkino 40 agentų ir 20 vadinamųjų patikėtinių. Buvo atskira kategorija asmenų, kurie prireikus savo butus užleisdavo saugumo pareigūnams, tuose svetimuose butuose saugumo karininkai niekam nematant bendraudavo su agentais, teikdavo jiems užduotis ir patarimus. Vien per 1979 metus buvo užverbuoti 3 nauji agentai, vienas slaptas butas, pora agentų parengti vadinamajam ypatingajam atvejui – jeigu būtų kilusi kokia politinė sumaištis ar karas, tie agentai turėjo užsivilkti uniformas ir areštuoti ar kaip kadaise Rainiuose likviduoti nepatikimus kaimynus, bendradarbius. Agentai ir patikėtiniai, suprantama, vienas apie kitą nežinojo, tad būdavo reguliariai tikrinami, suvedami ir patys to nežinodami vienas kitą turėjo provokuoti.

Tarp čia paminėtų talkininkų – agentų pusė buvo darbingo amžiaus, 25 – 60 metų, kai kurių „stažas“ siekė net 20 metų. Nemaža dalis talkininkų buvo su aukštuoju ir nebaigtu aukštuoju išsilavinimu, dauguma dirbo įmonėse, mokyklose. Tačiau agentūra nebuvo aktyvi, nerodė entuziazmo, asmeninės iniciatyvos ir kartais tenkindavosi informavę, jog nevykusiai, neišradingai ir be deramo entuziazmo surengtas Brežnevo knygų „Mažoji žemė“ ir „Plėšiniai“ aptarimas ar veikiau pašlovinimas.

Visur regėjo priešus

Kaip kitaip galima apibūdinti anuometinio saugumo veiklos metodus? Niekuo nepasitikėti, viską, net įtartinas smulkmenas pastebėti ir registruoti. Be abejo, tokie pastebėjimai neapdairiems ilgainiui atsirūgdavo skiriant į aukštesnes bei atsakingesnes pareigas. Į užsienin išvykstančias ekskursantų grupes paprastai būdavo infiltruojami vienas ar net pora saugumo agentų ar patikėtinių, kurie grįžę turėjo aprašyti bendrakeleivių, beje, keliavusių už savo pinigus, politinę skaistybę. Net į užsienin siunčiamų specialistų kontingentą stengtasi įterpti saugumui patikimus asmenis. Nors kiekvieno į užsienio keliones išleidžiamo asmens biografijos, ryšiai ir net tolimi giminės būdavo užfiksuoti ir iš anksto identifikuoti.

Kur kas kebliau būdavo sekti iš užsienio atvykstančių privačių asmenų elgesį. Vis dėlto kartais pavykdavo ar bent paaiškėdavo, kas iš rajono turi artimųjų anapus sienos. Antai iš Vakarų Vokietijos atvyko pagyvenusi moteris. Su artimaisiais jai leista susitikti tik Vilniuje. Tarp važiuojančių giminių pavyko įterpti ir saugumo patikėtinę, kuri uoliai smalsavo apie viešnios gimines ir pažįstamus kituose Lietuvos regionuose. Į Rygą atvykę turistai iš tuometinės VFR susitiko su Akmenės rajone dirbančiu tautiečiu, atvykėlių artimu gimine, kuriam įmonės vadovai leido pasinaudoti net mikroautobusiuku „Latvija“. Tad svečiai buvo pavėžėti į Siguldą bei Jūrmalą, o į Lietuvą patys nepanoro važiuoti (gal nujausdami, jog turi „prižiūrėtojų“). Ir iš tiesų, net tarp giminių buvo agentas, vėliau aprašęs kiekvieną atvykėlių žingsnį.

Vis dėlto ne visus pavykdavo perkratyti informacijos mėsmale. Vienas neva psichiškai nesveikas Naujosios Akmenės gyventojas tais metais pabandė bėgti į Suomiją. Kurie tą istoriją žinojo, nebuvo tikri, kad tas perbėgėlis nesveikas, Veikiau į psichiškai neįgalius jis įrašytas siekiant pasiteisinti prieš aukštesnius saugumo organus.

Atskirtai paminėtini asmenys, kuriuos pasiekdavo siuntiniai iš anapus, iš už vadinamosios geležinės uždangos. Buvo rajone gyventojų, kurių tėvai ar kiti artimieji karo bangos buvo nublokšti į Vakarus. Jie visokeriopai stengėsi padėti likusiems gimtinėje giminėms bei jų pagalbininkams, ir uždrausti tokių siuntų kelią buvo neįmanoma. Nebuvo kaip ir neleisti priiminėti siuntinius. Nereikia nė sakyti, jog buvo atplėšiami ir perskaitomi į užsienį siunčiami bei iš užsienio valstybių ateinantys laiškai. Iš mūsų kraštietės, Prancūzijoje senatvę praleidusios O. Šimaitės biografijos žinoma, kaip nelengva buvo atsiųsti knygų net mokslinėms Lietuvos bibliotekoms.

Atskiras objektas buvo Akmenės aviacijos klubas. Nors jo klubo lėktuvai bei sklandytuvai netiko tolimiems skrydžiams, jų apsauga ir eksploatavimas buvo budriai sekami. Stambesnėse įmonėse reikėjo paskirti asmenis, atsakingus už slaptos informacijos registravimą ir saugojimą. Nors ir keista, bet slaptų dokumentų gaudavo net melioratoriai.

Dabar, kai į artimesnius ar tolimesnius užsienius keliauja visi, kas tik turi tam lėšų ar sugebėjimų, nelengva įsivaizduoti, kaip reikėjo gyventi nuolat sekamiems ir prižiūrimiems. Be abejo, kitokios buvo aplinkybės, kuklesni ir poreikiai. Bet juk kiekvienas gyvename šiame pasaulyje tik vieną kartą…

Rimantas POŠKUS

Rašinys kovo 29 d. „Vienybėje“