Šventieji akmenys (2)
Vandenys, pelkės, metalai, akmenys mūsų protėvių pasaulėžiūroje priklausė požemių dievui – Velinui arba Velniui. Gyvenantis pelkėje, besislepiantis nuo Perkūno žaibų už akmens, pasižymintis nežemiška jėga, teisingas, atviras, dėl to lengvai apgaunamas žmogaus, toks Velnio įvaizdis ateina iš sakmių, padavimų. Mitologijos žinovas Norbertas Vėlius rašė, kad Lietuvoje egzistuoja regioniniai skirtumai: Rytų Lietuvoje daugiausia dainų apie saulę, dangų, žvaigždes, o Vakaruose – daugiau padavimų apie Velnius, vėles. Net keikiamasi dievybių vardais. Kur nors Dzūkijoje sakoma „po Perkūnais“, o Žemaitijoje jau velniuojamasi arba kokiu kitu požemio gyvūno vardu reiškiamas nepasitenkinimas, pavyzdžiui, „rūpužuoke tu…”. Akmenė – Šiaurės vakarų kraštas, todėl ir Velnio akmenų turime.
Menčių kaimo akmuo. Prie kelio į Kruopius, už dabartinio karjero, kairėje pusėje gulėjo didžiulis akmuo. Smetonos laikais bandytas atkasti, bet, nepasiekus akmens apačios, atsisakyta to sumanymo. Akmuo iš žemės buvo išlindęs apie pusantro metro. Pasakojama, jog akmuo keldavo baimę. Esu užrašęs ir tokią legendą. “…kartą sekmadienį kinkytu vežimu važiavęs žmogus. Bevažiuodamas pro akmenį, pamatė ant jo sėdintį gražiai apsirengusį ponaitį. Šis paklausęs, kur žmogus važiuojąs. Žmogus atsakęs, jog važiuojąs iš Akmenės, Parcinkulės atlaidų į Kruopius, namo. Ponaitis nusijuokęs ir taręs: „Aš jau iš Plungės Parcinkulės atlaidų parvykstu…” Tik tada žmogus supratęs, jog ant akmens sėdi Velnias. Apimtas didelio išgąsčio, kaip begalėdamas ragino arklius ir pasileido link namų…“ Vietinių žmonių pasakojimu, nesenu laiku akmuo buvęs iškastas ir išvežtas. Manoma, jog akmuo pastatytas Naujojoje Akmenėje…
Daugiau Egidijaus Jaramino rašinyje šeštadienio balandžio 27 d. „Vienybėje“.