Šventieji  akmenys

Mūsų protėvių pasaulėžiūroje šventieji akmenys taip pat turėjo ypatingą reikšmę. Akmenys sietini su senosiomis dievybėmis – Velinu, Laume, Perkūnu. Išdėlioti akmenų sistemomis –  ratais. Akmenys su dubeniu, akmenys slepiantys “užkastą auksą’’  ar “pinigus’’ buvo saugomi pamėklių ir baidyklių… Akmenys pašvęsti Deivėms – tapę aukojimo stalais, ant kurių guldytos nukirstos priešų galvos. Akmenys su įspaustomis Velnio ar Marijos pėdomis rodo vėlėms kryptį į požemius ar dausas. Mitais apgaubti ir akmenys nutaškyti Dievybių krauju ar su įrėžtais neišaiškinamais rašmenimis, ženklais. Dar yra akmenys,  tarnavę sostais dievybėms “Karalienėms”… Padavimai pasakoja, kad yra akmenys tampomi dvasių – “šliaužiantys”. Ypatingi akmenys, suguldyti aukojimo ar amžinosios ugnies aukuruose, šventųjų upių pakrantėse ar pilkapių žieduose. Akmenys, prie kurių ateinama mokytis ar  palikti aukų, gydytis pėdoje rasta samana patiems ar atsiskelti nuolaužą gydyti gyvuliui… Apžadų kelionių akmenys, prie kurių paliekamos keliautojų lazdos ar pagijusiųjų  ramentai…

Dalinuosi keleto Akmenės krašto akmenų aprašymu.  Mano manymu, tie akmenys turi požymių, leidžiančių  vadinti juos šventais.

Šliaužiantis akmuo gulėjo prie Vegerių – Karpėnų kelio, Zdanavičiaus žemėje, Kulvelių kaime. Šalia pratekėjo Žaro  upeliukas. Pasakotas toks padavimas, kad prie akmens pakasti pinigai, ir akmuo šliaužia po truputį, beveik nematomai, bet šliaužia nuo kelio toliau… Akmuo buvo išvilktas prie kryžkelės Ramučiai – Vegeriai – Karpėnai.

Prasidėjus atgimimui, menininko Stanislovo Adomaičio rūpesčiu akmuo parvežtas į Akmenę ir pastatytas miesto aikštėje.

Daugiau Egidijus Jaraminas pasakoja šeštadienio balandžio 13 d, VIENYBĖJE