
Tas ruožas – GYVENIMAS
„Vienybės“ laikraščio redaktorės Julijos SEJAVIČIENĖS paatviravimai baigiant profesinę karjerą
„Vienybėje“ užsibuvau ilgai. Labai ilgai. Nuo 1970 metų rugpjūčio 1-osios iki 2018 metų rugpjūčio 31-osios. Čia ištirpo 48-eri mano gyvenimo metai. Jie tapo eilutėmis „Vienybės“ puslapiuose. Atsigręždama atgalios į 51-erius metus, paskirtus žurnalistikai, persikeliu toli toli – į vaikystę ir jaunystę.
Iš mokyklos suolo – į žurnalistiką
Į mūsų sodybos kiemuką įsuka brezentu dengtas „viliukas“ . Nuo pat pokario metų tokiais automobiliais važinėjo „politrukai“, paskui kolūkių pirmininkai, dar vėliau komunistų partijos kostiumuotieji. Sužiūrome, ką „vėjas atpūtė“. O jie, partijos komiteto vadovai, teiraujasi manęs. Pasiūlo Radviliškio radijo laidų redaktorės pareigas. Buvo praėjusios gal trys ar keturios dienos po Šiaulėnų vidurinės mokyklos baigimo. Dar rankose tebelaikiau atestatą ir charakteristiką, sukdama galvą, kaip mokytis. Svečiai man pasiūlo dirbti ir mokytis.
Ir taip nuo 1962-ųjų liepos įsistojau į žurnalistės sportinius batelius, kurie man tarnavo penkis ilgus dešimtmečius. Svečių teiravausi, kaip jie susižinojo. Iš rašinių Radviliškio rajono laikraštyje, iš publikacijų apie kaimo žmones „Valstiečių laikraštyje“. Aš nuo mokyklos laikų rašiau. Pasiprašydavau klasės vadovės atleisti nuo pamokų ir išeidavau kaimo keliukais pas žmones. Kalbėjausi, rašiau apie juos. Laikraščiai spausdino, auklėtoja A. Jonaitienė (tebus šviesi jos Amžinybė) į klasę atnešdavo laikraščių su mano rašiniais ir vis klausdavo: “Ar skaitėte, ką Julija parašė?“. Mokykloje man prigijo korespondentės pravardė, o aš jos ir nesikračiau. Štai tie mano rašiniai ir atvedė mane į būsimą profesinį kelią. Dirbau ir mokiausi. Vilniaus universitete 1970 metais gavau žurnalistės diplomą.
Kaip „gražinau“ A. Sniečkų
Nuo 1993 metų, dar nė dvidešimties neturėjusi, aš – Radviliškio laikraštyje. Fotografavau, rašiau. Redaktorius, ką tik baigęs aukštąją partinę mokyklą, plunksnos nebuvo laikęs. Jis tik ideologiškai sustumdydavo rašinius iš puslapio į puslapį. Važiuodavo į renginius pasėdėti prezidiumuose, o mane veždavosi, kad parašyčiau. Redakcija buvo Šeduvos mieste. Susitikti su rajono partiniu aktyvu atvyko aukščiausias Lietuvos pareigūnas – pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Mano užduotis – aprašyti. Sukinėjuosi su „blicu“ (prie fotoaparato pritvirtintas papildomas apšvietimas) , „šaudau“ į garbųjį svečią. Po renginio gaunu pylos:
– Kaip tu drįsai kelis kartus blykstelėti Sniečkui į akis?
Aš teisinuosi :
-Juk prisakėte man „padaryti“ jį gražų…Aš ir stengiausi, kad nebūtų užsimerkęs ar išsiojęs
O pats A. Sniečkus, man rodėsi, dėl to nesupyko. Kai nulipo iš tribūnos, priėjo ir paspaudė mano ranką…
(Bus daugiau)
Visas rašinys šeštadienio numeryje. Nuotraukose iš archyvų: autorė ką tik įžengusi į žurnalistiką 1962 m.; Vilniuje nuo Trijų Kryžių kalno 2015 m.; Pamario krašte 2005 m.; Jono Vapsvos nuotraukose: Julijos padėkos rajono bendruomenei renginys 2018 m. rugpjūčio 23 d.