Tokios šventės dar nebūta…

Paskutinis liepos sekmadienis – užsakyta Kruopių miestelio ir seniūnijos šventės diena. Kas bebūtų, kaip bebūtų, bet šventė visada įvykdavo. Įvyko ji ir šiemet. Tokia, kokios neatmena buvus daugiau nei trisdešimtis metų.

Lietus. Esminis ir vienintelis žodis, nepalikęs nuošalėje nė vieno Kruopių gyventojo tą dieną. Laukimas jo daržams, dar bręstantiems laukams. Laukimas jo pabaigos artėjant šventei, atsimenant legendas apie tai, kad, neva, kažkur apylinkėse užkastas paslaptingas akmuo, nukreipiantis juodus audros debesis nuo Kruopių ūkininkų laukų, stebint dangaus pakraščius, tikintis išvysti šviesos lopinėlį, kuris taptų tuo magišku ženklu, užbaigsiančiu prakiurusį be pabaigos dangų. Tačiau gamtos stichijos būta negailestingos – nei nebylūs prašymai, nei atviri grūmojimai – niekas nepadėjo. Lietus pylė nemažindamas tempo.

Šlapios šventės prisiminimai – antradienio laikraštyje.