Vasario 16-oji – Valstybės diena

Tremtys ir dar daugiau

Minėdami Vasario 16 – ąją prisimename kelią, kuriuo Lietuva nuėjo iki šios dienos. Be praeities nebūtų šiandienos. Kai didžių žmonių protu ir pastangomis 1918 metų Vasario 16 – ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė,  tai tebuvo vienas žingsnelis į galimybę tapti pažangia Europos valstybe. Po daugybės išbandymų – mes vėl  laisvi. Viena baisiausių tragedijų, kurią mums atnešė sovietai – tremtis.  Apie tremtį, apie tai, kad praeities akimirkos nedingsta ir nemiršta, ir kaip jos įprasmina laisvę šiandien, mintimis dalijasi Albina KRYŽIENĖ.

„Vienybės“ komentaras

Pokario laikotarpis Lietuvoje buvo vienas skaudžiausių tautos istorijoje. Tremtys neabejotinai tapo pačiu tamsiausiu jo puslapiu. Jos palietė tūkstančius nekaltų žmonių, suardė šeimas, sunaikino pasitikėjimą ir ilgam paliko randus tautos atmintyje. Tremtys buvo ne tik fizinis žmonių išvežimas, bet ir dvasinis tautos naikinimas.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva pateko į sovietų sąjungos sudėtį. Naujoji valdžia siekė palaužti bet kokį pasipriešinimą ir įtvirtinti savo ideologiją. Todėl ir buvo nusitaikyta į ūkininkus, inteligentus, partizanų rėmėjus ir net paprastus žmones, kurie buvo laikomi „nepatikimais“. Jie buvo staiga išplėšiami iš savo namų, dažnai naktimis, be galimybės atsisveikinti ar pasiimti reikalingų daiktų.

1950-1953   metai. Pati stebiuosi, kodėl dar būnant tokiame jauname amžiuje įvykiai išliko atmintyje ir vėl iškyla prieš akis. Gal tik   vaikystėje išgyventi prisiminimai išlieka amžiams? Kodėl buvo nusitaikyta į ūkininkus, inteligentus ir net paprastus žmones?    Į mūsų šeimą buvo nusitaikyta, todėl, kad turėjo daugiau žemės ( apie   28 ha),  buvo pievų, krūmokšnių ir keletas miškelių. Ne viską prisimenu, kaip tėvai šaltomis, tamsiomis naktimis įsukę  mane į avikailius slėpėsi miške, nes trėmimai buvo vykdomi naktimis.

Galiausiai, tėvai sužinoję, o mama nepamiršo to iki pat mirties,  pabėgo…

Visas rašinys vasario 13 d. numeryje