
Vizijos Akmenupio pakrantėje
Tai, kas buvo prieš metus ar kelerius, lyg nepasikeitė, nebent išoriškai: kasmet atauga išpjautų takų žolė, noksta obuoliai, o prakalbinti akmenys ir toliau tyli, sugėrę juos apžiūrėjusių, paglosčiusių žmonių balsus. Kaip visada, vasarai persisvėrus į antrą pusę, vis garsiau čirpia žiogai, sraunus 4 kilometrų ilgio Akmenupis plukdo vandenį iš gretimų Smiltinės lygumų, įveikdamas bent tris kelių perkasas, patvankas, kol kelyje į Daubiškius perneria per dvigubą pralaidą ir ramiai susilieja su senąja Dabikine. Priėjusiam artyn tie du pralaidų vamzdžiai kaip akys po keliu, kuriuo skubėdami praeina, pravažiuoja žmonės. Bet nematomas upelis turi galios pasakoti, nors ne visi išgirsta – triukšme, gudriame komerciniame suokalbyje negirdėti upelio balso. Tik tyla, ramybė iškalbi. Joje gimsta žmogaus minčių ir rankų tvariniai, liejasi spalvos, linksta šakos, atsiveria tvirto akmens siela. Ir aikštelėje, vos už 37 žingsnių nuo upelio, prasilaužia Laiką įveikę trys išminčiai ir žada susėsti prie stalo mažo miestelio vidury. Taip nutiks, jei jau keleri metai šnekama, o skulptūros dar po marška, lyg lauktų rankos mosto atsiverti, sueiti ir kalbinti kaip saviškių…
Apie Akmenupio vizijas – rytdienos numeryje.