Išgyventos emocijos (2)

Gražina BLINKINIENĖ

Pro atkeltus laiko vartus

(Ištrauka iš būsimos knygos)

Jaunystė dar nebuvo išdainavusi gražiausių dainų, dar buvo  neišbraidytų, mėnesienos išbučiuotų  lankos kraštų, sielos gelmėse dar skleidėsi  mylimiesiems neišsakyto žodžio gėlė, kai į taikų Lietuvos žmonių gyvenimą staiga  įsibrovė Antrasis pasaulinis karas. Viskas pasikeitė. Ir į Pamūšį įsėlino baimė, nepasitikėjimas ateitimi.. Dalis šaukiamojo amžiaus jaunuolių suskubo  pasitraukti  į mišką. Iš karinęs tarnybos į mišką pasišalino broliai Juozas ir Stasys Žeimiai. Dėl šito jų poelgio labai nukentėjo šeima. Tėvą Praną saugumiečiai, skaudžiai sumušę, sušaudė, o namus sudegino. Tai buvo pirmoji pokario auka. Tai įvyko 1945 metų liepos mėnesį. Partizano kelią taip pat pasirinko Benediktas ir Leonas Bračai. Nuo kariuomenės slapstėsi ir Bronius Giedraitis. Pasibaigus karui, Benediktas tėvui pasakė: „Geriau mirsiu, bet svetimiems nevergausiu“.

Ką tik buvo baigtas statyti gražus, erdvus, medinis namas. Po krosnimi buvo įrengta slėptuvė. Kita slėptuvė buvo lauke po akmenų krūva. Ten ir karo metu slapstėsi, nenorėdami kariauti nei vienoje, nei kitoje pusėje.               Kartą, kai Benediktas sugrįžo į namus,  į trobą suvirto kariškiai. Nusvaidę malkas nuo krosnies rado slėptuvę. Mušė, tąsė, spardė jaunuolį, po to, palikę tysoti, sėdo  rašyti protokolą. Staiga, niekam nesitikint, Benediktas pakilo ir su lango rėmais išsiveržęs į lauką, pasileido  miško link. Kareiviai, čiupę automatus, ėmė šaudyti, o jis vis artėjo prie miško. Tada kareiviai atsinešė kulkosvaidį. Benediktas jau buvo prie pirmųjų beržų, kai kulkos suvarpė abi kojas. Apkabino beržo liemenį, prisiglaudė, o kūnas nuslydo ant žolyno. Taip išsipildė jo pranašiški žodžiai apie teisę gyventi laisvam. Apmaudu, kad  tą laisvę suteikė mirtis…

Nuotraukoje: Gražinos Blinkinienės šeima tremtyje

Daugiau skaitykite rugpjūčio 14 d. „Vienybėje“