Į Amazonę pas indėnus (8)

Sausio 16 diena

Miegojau prastai – visą naktį netoliese upės kranto stovinčioje trobelėje giedojo šamanas, šalia plūduriuojančioje valtyje garsiai bezdėjo ir šnarpštė miegantys indėnai. Turiu pripažinti, kad, nežiūrint mano pozityvaus pirminio nusiteikimo, atsirado emocinis nuovargis ir mano tolerancija vietiniams gyventojams senka. Kita vertus, aš puikiai suprantu, kad tai ne jie, o aš pas juos esu svečiuose, tad bet kokias pretenzijas reikia dėti į šalį.

Einame stebėti laidotuvių ceremonijos – šiandien vyrai su bananų koše suvalgys septynių prieš keletą metų mirusių žmonių sudegintus ir sutrintus kaulus. Mano žiniomis, Venesueloje tik Janomamo indėnai turi šį endokanibalistinį ritualą.

Veiksmas vyksta vienoje iš kaimo trobelių. Čia susirinko visi kaimo gyventojai. Vyrai sėdi atskirai, jie ginkluoti lankais ir strėlėmis . Daugelio moterų veidai išpiešti juodai, tai gedulo ženklas. Moterys rauda. Raudos ritmingos, panašu, kad jos turi vieną bendrą tekstą, truputį primena lietuviškas laidotuvių giesmes.

Į indą su bananų gėrimu supilami vieno iš mirusiųjų pelenai. Pirmas išgeria šamanas, po jo – giminės vyrai. Akivaizdu, kad visiems ceremonijos dalyviams tai labai jaudinantis ritualas. Prieš išgeriant gurkšnį, vyrai susikaupia, kai kurie save drąsina kovos šūksniais. Spėju, kad paskutinis geria mirusiojo sūnus, jis privalo visiškai ištuštinti indą su gėrimu ir pelenais. Pasitaikančius nesudegusius stambesnius kaulų gabalėlius pirštu išsitraukia iš burnos padeda atskirai. Ir taip su visų septynių mirusiųjų palaikais…

Visas Gyčio Juodpusio rašinys spalio 7 d.