Sava šalis
Pokalbis su Vitalijumi KVITKA, poetu ir rašytoju, daug metų dirbusiu žurnalistinį darbą, iš Ukrainos, kuris jau trečius metus gyvena Lietuvoje.
Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
Šis atvykimas į Lietuvą ir gyvenimas čia yra mano trečiasis kartas. Lietuva visada buvo didelė svajonė pietiečiams iš buvusios sovietų šalies. Labai daug mano pažįstamų Ukrainoje visada pavydėjo, kad aš esu vedęs moterį iš Lietuvos (jie visada sakydavo iš Latvijos, todėl, kad anuomet žmonės negalėjo suprasti, koks skirtumas tarp Baltijos šalių). Pirmą kartą atvažiavau į Vilnių 1990 metų kovo 2-ąją į Kaziuko mugę. Tuomet susipažinau su savo mylimąja Vilgaile Kariniauskaite. Ji buvo komunikacijos fakulteto studentė. Galima sakyti, tada aš sutikau savo likimą. Pažintis su Vilgaile pakeitė mano gyvenimą, palikau viską, ir pradėjau studijuoti rusų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Vis dėlto, 1993 metais susirgau sunkia liga ir pradėjau mąstyti, jeigu mes nevažiuosime į mano tėvynę, tikrai mirsiu. Žinot, aš poetas, labai jautrus žmogus.
Antrą kartą atvažiavau į Lietuvą oficialiai dalyvauti Poezijos pavasaryje 2000 metais. Tada susipažinau su savo dabartiniais geriausiais draugais, vilniečiais poetais Alvidu Šlepiku ir Benediktu Januševičiumi. Jie man labai daug padėjo, kai aš atvykau trečią ir, manau, dabar jau paskutinį kartą – 2021 metų pabaigoje. Mes priėmėme sprendimą atvykti į Lietuvą todėl, kad vaikai jau užaugo, o aš visada sakiau uošvei lietuvei, jeigu mes kada nors turėsime vaikų, visi jie bus lietuviais ir Lietuvos Respublikos piliečiais.
Kaip sekėsi čia integruotis?
Kuomet kartu atvažiavome į Lietuva 2021 metais, aš tikrai bijojau, kad bus sunku – ir vaikams, ir man. Iš tikrųjų Lietuvoje manęs laukė tikras stebuklas – sunku nebuvo, o Žemaitijoje mes radome daug žmonių, kurie, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio tapo mano arba mano žmonos draugais. Kada šalia yra žmonės, kurie tau skleidžia šilumą, nėra sunku integruotis. Vilniuje taip pat turiu mažiausiai tris draugus lietuvius, kuriais galiu pasitikėti, kartu eiti per ugnį ir vandenį. Aišku dar yra šioks toks kalbos barjeras. Lietuvių kalba yra labai graži, bet gerai ją išmokti nėra lengva. Aš visada turėjau hobį – mėgstu skaityti, todėl pradėjau skaityti knygas ir lietuviškai su žodyno pagalba. Iš pradžių buvo tikras pragaras, o ne skaitymas – penki arba dešimt puslapių per dieną. Iš šitų dešimties puslapių ilgą laiką galėjau suprasti tik šešiasdešimt procentų reikšmės, bet po kokių dvidešimties dienų, skaitant nuo anksčiausio ryto iki vakaro, smegenyse kažkas įvyko ir aš pradėjau daug geriau suprasti, kas parašyta. Iki šiol aš jau lietuviškai perskaičiau net 268 knygas. Dabar skaitau Vinco Mykolaičio – Putino knygą „Altorių šešėlyje“. Iš lietuvių prozos man labiausia patinka Antanas Vienuolis, Vincas Mykolaitis – Putinas, aišku Ieva Simonaitytė, labai daug septinto dešimtmečio rašytojų, iš šiuolaikinių – Ričardas Gavelis, Jaroslavas Melnikas, Renata Šerelytė ir Alvydas Šlepikas. Dvi knygas iš paskutiniųjų jau išverčiau į savo gimtąją kalbą, bet kol kas neradau leidyklų, kurios šiuos vertimus išleistų. Manau, kad R. Šerelytės kūryba ukrainiečiams labai patiktų.
Gal galėtumėte papasakoti apie savo laimėtą literatūrinę premiją, ką parašėte ir laimėjote?
Kuomet gyvenau Ukrainoje, kelis kartus dalyvavau įvairiuose konkursuose. 1998 tapau vienu iš laureatų Lvove vykusio konkurso Pryvitannia žyttia (Gyvenimo sveikinimas). 2013 metais mano kūrinys pateko į trumpąjį nominantų sąrašą Olesio Ulianenko (ukrainiečių prozininkas, kuris buvo nužudytas maskvos agentų 2010 rugpjūčio 17 dieną) Tarptautinės literatūrinės premijos konkurse. Kai prasidėjo rusų-ukrainiečių karas Naujojoje Akmenėje aš rašiau labai daug. Vieną dieną laišką parašė mano draugas rašytojas Olegas Poliakovas. Jis informavo, kad turiu galimybę dalyvauti konkurse – Iprinės literatūrinei premijai gauti. Mes su šeima ten gyvenome beveik dešimt metų. Aš vaikščiojau Bučos gatvėmis, važinėjome į Borodianka, pačioje Irpinėje kadaise žinojau kiekvieną eglutę, kiekvieną tolimiausią gatvę, ten mirė ir palaidoti trys mano draugai. Vienas mano artimiausias draugas buvo sušaudytas rusų tanko savo name pačioje karo pradžioje. Todėl Irpinė mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Aš parašiau keletą novelių apie įvykius, kurie nutiko su mano bičiuliais. Dar pora novelių buvo parašyta apie kitus ukrainiečių miestus karo dienomis. Paskutinę kūrinių priėmimo dieną aš nusiunčiau rankraštį į konkursą. Konkurso rezultatai turėjo būti paskelbti birželio mėnesį. Tačiau jie buvo paskelbti tik rugpjūčio 26 dieną. Konkurse dalyvavo daugiau kaip 500 ukrainiečių rašytojų, daugiausia prozos nominacijoje – 120. Kai sužinojau, kad man pavyko laimėti, pajaučiau didesnį šoką nei džiaugsmą. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavau į Lietuvą, nes kuomet mano tėvynė labai toli, tuomet turiu galimybę daugiau koncentruotis į rašymą ir kūrybą.
Šis straipsnis yra dalis projekto finansuoto JAV valstybės departamento švietimo ir kultūros reikalų biuro, bendradarbiaujant su Meridiano tarptautinio centro,
kaip įgyvendinančio partnerio, lėšomis.