Gimtojo kaimo istorijos puslapiai. Kraštiečių gyvenimo ypatumai epochų virsme (3)

Redakcija

 

Karo agonijos pasekmės

Tęsdamas pasakojimą apie gimtojo Daubiškių kaimo kraštiečių patirtus išgyvenimus, užduodu klausimą – ką atnešė pasauliui tas prakeiktas karas? Vienareikšmio atsakymo nėra. Miestai ir kaimai sugriauti, beprasmės žūtys ir netektys. Bet, griuvus dvigalvio erelio carinės Rusijos imperijai, atsirado reali galimybė susikurti naujoms nepriklausomoms valstybėms. Europos žemėlapyje atsirado Suomija, Estija, Latvija, Lenkija ir mūsų Lietuva.

Mano tėvui, 1917 metais revoliuciniame Petrograde įsijungus į raudonosios armijos gretas, teko karinius įgūdžius pratęsti kitame kare – Rusijos pilietiniame, brolžudiškame kare. Tėvas, tarnaudamas lietuvio J. Uborevičiaus daliniuose, perėjo didžiąją Ukrainos dalį. Kai baltieji buvo išvyti už šalies ribų, atsirado galimybė sugrįžti gimtinėn. Kelias atgal nebuvo lengvas. Kapstėsi pakeleivingais prekiniais traukiniais ir tuščiomis kišenėmis. Kai tėvo vėliau klausdavau apie karą, jis nenorėdavo ta tema kalbėti. Sakydavo: „Karas – tai kraupus dalykas“ Pabuvojęs dviejuose karuose, jis nustojo tikėti ir Dievu. „Jei Dievas būtų, tai karų nebūtų“, samprotavo. Dviejų brolių ir sesers šeimos netektis akivaizdžiai slėgė tėvą. Patyręs savo kailiu karo mėsmalės ypatumus, savo akimis pamatęs bolševikų komisarų išsidirbinėjimus, tėvas man ir broliui nuolat kartodavo: „Nelįskit į jokius politinius žaidimus, nes politika – didžiausia pasaulio bjaurastis“.

 

 Laisvės priešaušris gimtinėje

Pasibaigus Pirmojo pasaulinio karo mūšiams, kraštiečiai iš buvusios imperijos gilumų pradėjo grįžti gimtinėn prie savo samanotų bakūžių. Seneliai parsirado nuo Poltavos, kaimynai Čupkovai – iš Zaporožės, Kondrotai – iš tolimojo Orenburgo. Vasilijaus ir Anos Čupkovų šeima parsivežė naujagimį sūnų Vitalijų, o Jono ir Olgos Čupkovų šeima džiaugėsi dukrele Tania. Tėviškėn iš Ukrainos grįžo Teodoras Kondrotas, dalyvavęs karo veiksmuose austrų fronte. Tiesa, jis tarnavo sanitariniame dalinyje, bet ir ten švilpė kulkos.

Besikuriant nepriklausomai Lietuvai, gimtinėje nebuvo ramu. Galutinai nepasitraukusi vokiečių kariuomenė, siautėjantys pakrikę baltagvardiečių bermontininkų daliniai kėlė krašte chaosą. Lietuva dar neturėjo reguliarios kariuomenės, tvarką palaikė susikūrę partizaniniai būriai. Žymiai vėliau, einant grybauti, tėvas man parodė vietą prie Jonaičiū miško, kur lietuviai partizanai buvo sušaudę keturis plėšikavusius bermontininkus…

Igoris JAROŠEVAS

Visas rašinys spalio 11 d. numeryje

Nuotraukose: Tėvo brolis Michailas Petrograde. 1916 metai

Tėvas – Nikanoras Jaroševas – Pirmojo pasaulinio karo kareivis. 1915 metai

Tėvas su seserimi Lena Petrograde. 1917 metai

Unikalus vokiečių pastatytas tiltas Papilėje. Apie 1935 metus. J. Sinkevičiaus nuotrauka