Mergina bokse

Jei kas mano, kad yra moteriškos ir vyriškos sporto šakos, siūlau pažiūrėti filmą „Mergina verta milijono“. Arba pabendrauti su keturiolikmete Ema RUGINYTE iš Šventupių (Naujosios Akmenės kaimiškoji seniūnija) kaimo.

Emai rugsėjį bus penkiolika. Mergina mokosi Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijoje ir sportuoja rajono sporto centre. Lyg ir nieko neįprasto, nors sportuoti paauglių tarpe ir nėra labai populiaru. Kaip ir gerai mokytis, ar būti mokyklos mokinių tarybos nariu. Tačiau Ema kaip tik tokia. Ir sportas josios  neįprastas, ypač mergaitėms – ji yra boksininkė.

Koviniu sportu, Ema pasakoja, susidomėjusi bemaž prieš porą metų. Dar dvylikametė, paraginta tėvelių pamėginti, atėjo į bokso treniruotes ir liko jose iki šiol. Mergina pasakoja, kad jos tėvukas pats sportavęs – lankė karate treniruotes. Tačiau dukra jėgas nutarė išmėginti bokse.

Pradžia buvusi įprasta – galvojo pamėgins, pasitikrins save, jei netiks, imsis kitos sporto šakos.

Tačiau taip neįvyko. Boksas užkabino. Ir nepaleidžia. Keturis kartus per savaitę, treniruojama Manto Mačiaus, mergina lieja prakaitą Sporto centro salėje. Grumdamasi daugiausia su vaikinukais – buvę keletas merginų, tačiau jos nutarė, kad boksas – ne jų sportas. Ema liko greta to paties amžiaus iš svorio kategorijos vaikinukų. Tad pastovėti už save ji tikrai geba. Mergina juokiasi, kad treniruotės neužsibaigia salėje. Tomis dienomis, kada jų nėra, ji pati bėgioja. Tai krosas, tai bėgimas keičiant lėtą tempą sprintu, tai vėl ramesniu risnojimu. Po to – kova su šešėliu, atsispaudimai.

Siekis būti geresne nei ta, kuri buvo vakar – tai lyg Emos šūkis, nes skaudžiausia nuvilti save bei tuos, kurie tavimi tiki. Mergina sako, jog žavisi šios kontaktinės sporto šakos ugdomu charakteriu ir užsispyrimu. Būna minučių, kad per sunku…

Ramūnas ŽIMANTAS

 

Visas rašinys balandžio 25 d. numeryje

Emos Ruginytės asmeninio archyvo nuotrauka