Gležnos atžalos prie tvirto medžio
Pasikalbėti, aplankyti Vilmos ir Andriaus JANONIŲ šeimą, gyvenančią Naujojoje Akmenėje, „užsibrėžiau“ vienos progos paminėjimo laiku, kai minima Globėjų savaitė. Ne viskas yra taip, kaip sugalvoji. Orai buvo šilti, tad šeima išvažiavo prie jūros, pailsėti į mažą kaimelį. Šeima globoja penkis vaikus, o šeštąją mergaitę įsivaikino prieš daug metų. Šeimoje užaugo trys, kaip oficialiai sakoma, biologiniai vaikai – sūnūs. Du savarankiški, gyvena užsienyje, su tėvais likęs būsimas abiturientas Linas.
Sunkiausias moralinis aspektas – rašyti apie pažįstamus žmones, o su Vilma esame pažįstamos seniai. Kai pažinai gerą žmogaus širdį, jautrią sielą, meniškus pomėgius ir milžinišką darbą auginant, globojant vaikus, vis stabdai save, kad per daug nepagirtum, kad neperspaustum jautriais žodžiais, kad tai, ką parašei, nebūtų suprasta, kaip reklama. Žodžiu, apie išskirtinius žmonių sprendimus geriausias žodis yra kuklus žodis.
Vilma ir Andrius, vis dėlto, daugiausia įtakos sprendimuose turėjo Vilmos jausmai, vaikus globoja keturiolika metų. Jiedu yra tvirtas kamienas gležnoms atžaloms, kurioms reikia prie ko nors glaustis ir šakelėmis vytis, kad užaugtų, susiformuotų vidinį jausmų pasaulį, kad turėtų namus ir tėvus. Teisingiausias sprendimas pasakojant apie šeimą – rašyti faktus ir datas. Svarbu pasakyti, kad nuo vaikų tiesa nėra slepiama, apie viską kalbamasi, jei kuris vaikų nori, gali bendrauti su tėvais ir giminėmis. Vaikais Janonių šeimoje tikima ir pasitikima. Melas – blogiausias dalykas, nes vaikai varge, skriaudose ir mele gyveno, atėjo laikas visu tuo atsikratyti. Svečiuojantis pas Vilmos šeimą aiškiai išsakyta mintis, kad bet kokį faktą galiu pasitikslinti klausdama vaikų. Visi vaikai Vilmą vadina mama. Mergaitės jau paauglės, tad drąsiai išsako nuomonę. Namai dideli, erdvūs, kiekvienas vaikas turi savo atskirą kambarį, du kambariai skirti žaislams ir žaidimams, šalia esanti svetainė – susibūrimui. Sueinama kalbėtis kasdien, tuomet ir nuomonės, ir pastabos, ir atsiprašymai nuskamba. Vilma sako, valdžios, žmonių, švietimo įstaigų, medikų nuomonė apie globojamus vaikus vis dar su skylėmis. Vaikams vis primenama, kad jie menkesni, kad be tėvų, tad Vilmai ne kartą reikėjo tarti gynybinį žodį: čia mano vaikai, aš už juos stosiu siena. Ir vis dar jos klausia – kam gi tau reikia tų vaikų, gyventum sau „kaip žmogus“…
Roma JONIKIENĖ
Visas rašinys liepos 11 d.
Nuotrauka iš Janonių šeimos albumo