Vertybės

Skubu, kad palikčiau žmonėms

Taip sakė tautodailininkė, tapytoja primityvistė Aleksandra REMINIENĖ, gyvenusi Naujojoje Akmenėje. Prisimenu ją kaip perdaug kuklią, tačiau bendrauti mėgusią. Ji, ko gero, buvo viena iš nedaugelio kūrėjų, užeidavusių į redakciją pasikalbėti. Po tų susitikimų yra atnešusi ir padovanojusi  kūrinių. Ir šiandien kabinete turime Aleksandros tapytą paveikslą, primenantį, kaip atrodė vieta už Naujosios Akmenės mieto stadiono. Tapytoja buvo, kaip sakoma, savotiškas žmogus, nepasitikėjo šimtu procentų savais gabumais, vis klausdavo, ar tikrai galinti rodyti paveikslus žmonėms. Mėgo pyragėlius, tokius paprastus iš trapios tešlos su razinomis, vadinome juos „rioksais“. Atėjusi jų atsinešdavo.  Ko gailiuosi? Kodėl nepasikalbėjome apie asmeninį gyvenimą, apie tėvus ir tėviškę, vaikų ji neturėjo. Anuomet buvau per jauna, o dabar nėra kieno paklausti.

Roma JONIKIENĖ

Aleksandra Reminienė – pensininkė iš Naujosios Akmenės. Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1987 – ųjų. Tapytoja primityvistė, darbus eksponavo ir savame krašte, visoje Lietuvoje, taip pat pagal anuos laikus – Maskvoje, o tai ypatingas buvo pasiekimas, pelnė bronzos medalį Liaudies pasiekimų parodoje.

Beprasmis būtų ginčas aiškinantis, kas dailėje svarbiau: menininko talentas, spalvų koloritas, ar perteikta nuotaika. Paveikslas –tapytojo akių ir sielos veidrodis, kaip ir išpažintis. Didelį nerimą kūrėjas laiko širdyje – ar supras, ar išgirs jo išpažintį atsitiktinis žiūrovas? Juk paveikslas kalba ir tyli, džiaugiasi ir liūdi, spalvos pasakoja apie tau nepažįstamo žmogaus pasaulio sampratą.

Ištirpo, išsisklaidė  gatvės triukšmas, į nakties tylą, tamsą ir šaltį susigėrė praeivių žingsniai, mašinų ūžesys, pro užuolaidą skverbiasi blausi naktinio miesto šviesa…

Visas rašinys šiandienos numeryje